ŽYDŲ GYVENIMAS IR KULTŪRA ZARASŲ KRAŠTE

ŽYDŲ GYVENIMAS IR KULTŪRA ZARASŲ KRAŠTE

 

Istorija

 

            Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Jau iki XIV a. čia būta žydų; manoma, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai LDK tvirtai įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. 1495 m. žydai iš Lietuvos buvo išvaryti, jiems grįžti leista tik po 8 metų

Dabartinės Lietuvos teritorijoje žydai kūrėsi XVII – XVIII a.. Pirmą kartą žydai Zarasuose minimi 1669 m. 1669 m.  inventoriuje Zarasai vadinami miesteliu, kuriame buvo 67 sklypai su 300 žmonių ir 38 valakais žemės. Buvo kalvė, žydo nuomojama karčiama, 5 gatvės: Turgaus, Utenos, Dvaro, Balčių, Dusetų. 1739 m. suremontuota vienintelė Zarasuose veikusi karčiama,  buvo 91 sklypas, 38 daržai, 13 valakų  su 17 šeimų (iš jų 1 – žydų). Beveik visos šeimos valdė po kelis sklypus, tačiau dauguma sklypų buvo neužstatyti. 1746 m. miestelyje buvo 36 sklypai (iš jų 16 tuščių), 20 šeimų (iš jų 1 – žydų). 1762 m.  Zarasuose buvo 22 sklypai, 19 šeimų (iš jų 1 – žydų). Pirmą kartą paminėta špitolė. 1796 m. žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, inventoriuje vėl surašytos tik 29 šeimos, iš jų – 6 žydų šeimos.

1823 m. surašyti 92 sklypai su 86 gyvenamaisiais namais ir 530 gyventojų:  28 – lietuvių, 8 – rusų, 50 – žydų šeimų. Buvo 2 karčiamos, keletas amatininkų, 26 krautuvėlės. Pirmą kartą minima Zarasų turgaus dviejų dalių aikštė, kurioje stovėjo sinagoga, špitolė (prieglaudos namai), pirtis, 30 krautuvėlių  ir ant 12 stulpų pastatytas turgaus saikas. 1825 m. aplink turgaus aikštę stovėjo 16 (iš 19) žydų namų, buvo sinagoga (gr. susirinkimų namai), špitolė (ligoninė, prieglauda beturčiams, seneliams), mikva (pirtis).

1834 m. miestelyje kilo gaisras žydo Berkos Icikovičiaus Šteimano arklidėje, iš jos išplito į miestelį, sudegė 27 gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais bei visu turtu, 3 žydų maldos namai, Revelio (Talino) jėgėrių pulko ceihauzas (ginklų saugykla) ir kiti kariuomenės pastatai, atvykusių pirklių laikini prekybos kioskai, krautuvės, prekymečio metu pastatytos pašiūrės  (balaganai) su 600.000 rb asignacijos vertės turtu. Sinagogos gatvėje pastatyta medinė sinagoga, o aikštėje – karčiama su arbatine.

Žydų skaičius dar daugiau išaugo po 1835 m., kuomet caras Nikolajus I-asis išleido įstatymą, kuriuo suteikė žydams geras sąlygas keltis į mažai apgyvendintas vietas. Žydai Zarasuose telkėsi centrinėje miesto dalyje.. 1838 m. čia kūrėsi iš Trakų karaimų išvaryti žydai.

1842 m. Zarasai faktiškai tapo apskrities centru. Pradėta statyti dabartinė Zarasų katalikų Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mūrinė bažnyčia (aut. Kauno gubernijos architektas Janovskis). Kilus gaisrui, sudegė 2 namai – J.Šapiros ir Š.Tufės. Patvirtintas prekybos pastato Turgaus aikštėje (dabart. Sėlių a.) projekta, kurio autorius F. fon Rozenbergas.

1845 m. pastatytas keturkampis, į viršų smailėjantis 11,1 m aukščio ketaus obeliskas plento Daugpilis – Kaunas nutiesimo datai pažymėti (pagal kitus šaltinius –  1837, 1838 ar 1841 m.). Paminklo autorius – Piotras Šteinkelleris. Pakeistas ir patvirtintas Novoaleksandrovsko apskrities herbas.

1857 m. Zarasuose jau gyveno 3469 žmonės, buvo  311 gyvenamųjų namų, alaus    darykla, plytinė, 2 malūnai. Dirbo 30 amatininkų, 62 pirkliai. Buvo 16 visuomeninių pastatų: 10 administracinių įstaigų, bažnyčia, koplyčia (statyta 1847 m.), 4 žydų maldos namai, 2 mokyklos, 2 ligoninės, 2 viešbučiai, restoranas, arbatinė, 2 užvažiuojamieji kiemai, veikė 22 parduotuvės.

1860 m. Zarasuose veikė vario lydykla. Sinagogos g. 1 pastatyta mūrinė sinagoga (vietoje medinės).1861 m. Zarasuose buvo 311 gyvenamųjų namų, 5520 gyventojų, iš jų 3263 – žydai. Amatai nebuvo išvystyti. Dirbo 19 kepėjų, 8 mėsininkai, 6 kurpiai, 5 siuvėjos, 4 krosnininkai, 3 staliai, 3 laikrodininkai, 3 vežėjai, veikė 22 parduotuvės.

1866 m. miesto gyventojų skaičius išaugo iki 5457 (kartu su ten buvusia karine  įgula – 615 žmonių), Mieste stovėjo 468 pastatai, iš jų 29 mūriniai. Buvo net 4 gydytojai: du valstybės tarnyboje ir 2 praktikuojantys privačiai. Be to, buvo 3 felčeriai ir viena pribuvėja, turėjusi padėti moterims gimdyti ne tik mieste, bet ir visoje apskrityje. Religiniu požiūriu gyventojų daugumą (59,7 %) sudarė žydai (3259 asmenys), 18  % katalikai (984 asmenys), tokia pat dalis – 18 %  teko stačiatikiams (į jų tarpą įtraukti ir karinės įgulos nariai), dar apie 4 % miesto gyventojų sudarė sentikiai (216 žmonių), 10 liuteronų ir 4 totoriai. Gimė 299 vaikai, mirė 168 asmenys.

1868 m. – statistikos duomenyse nurodoma, kad miestelis įkurtas 1837 m. lapkričio 4 d. (t.y. Novoaleksandrovsko vardu), užėmė 80 dešmtinių (arba apie 87, 36   ha) plotą, jame buvo 4719 gyventojai (2321 vyras, 2398 moterys), iš jų  4539 nuolatiniai, 180 laikinų. Dvarininkų luomui priklausė 158 žmonės (čia skaičiuojami vyrai, moterys ir vaikai), dvasininkų luomui priklausė 24, pirklių – 126, miestiečių – 4067, valstiečių – 178, daržininkų – 59, kareivių ir jų šeimų narių – 107. Pagal religijas buvo: stačiatikių – 90, sentikių – 222, katalikų – 1084, liuteronų – 10, žydų – 3302, Mahometo išpažinėjų – 4. Gyventojai dar buvo skirstomi ir taip: žemdirbių – 470, prekybininkų – 780, amatininkų – 231, užsiimančių kitkuo – 3238. Mieste buvo 391 gyvenamasis namas, 52 medinės ir 19 mūrinių krautuvių, 2 gamyklos, 2 turgavietės, 2 viešbučiai ir 6 užvažiavimo namai, 8  traktieriai, 2 vyninės, 5 karčiamos ir 18 smuklelių (raspivočnych). Mieste buvo teismas, dvarininkų globos įstaiga, policijos valdyba, apskrities  iždinė, miesto dūma. Vietiniai dvarininkai Zarasuose pastatė mūrinę apskrities mokyklą, kuri nuo 1880 metų tapo miesto mokykla.

1882 m. kovo 2 d. Vilniaus miestietis Mejeris Kovneris  Zarasuose įsteigė pirmąją spaustuvę. Nuo 1901-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo spaustuvė priklausė Davidui Šteimanui.

1888 m. – apskrities (miesto) dviklasėje mokykloje mokėsi 72 berniukai, o parapijinėje vienaklasėje – 50 berniukų ir 39 mergaitės. Žydai mieste turėjo dar ir savo mokyklas – chederus.

1897 m. – Zarasuose buvo 6370 gyventojų, iš jų – 3348 žydai.

1898 m. pastatyta Didžioji sinagoga. XX a. pr. žydai sudarė net 67 % visų Zarasų miesto gyventojų. 1901 m.  buvo įkurta vienklasė žydų liaudies mokykla, kuri pakeitė iki tol buvusią privačią mokyklą. 1903 m.  Zarasuose (Novoaleksandrovske)  gyveno 6755 žmonės, iš jų – 4552 žydai.

1906 m.  buvo 7037 gyventojų. Miesto triklasėje mokykloje mokėsi 92 vaikai, kurių didžioji dalis buvo lietuviai ir baltarusiai. Mieste apsigyvena dr. D.Bukontas. Cerkvinėje-parapijinėje mokykloje mokėsi 18 stačiatikių, 26 sentikiai ir 4 katalikai. Žydų liaudies mokykloje mokėsi 70 berniukų ir 70 mergaičių. Mieste dar veikė 12 privačių chederų žydų vaikams.  Miesto žydai įsteigė savo labdaringą ,,Paramos vargšams ligoniams žydams draugiją”, kuri teikė paramą vaistais, medicinine globa bei  gydytojų priežiūra nepasiturintiems žydams. Šiais metais buvo didžiausia bendruomenė – 4552 žydai (67 %), 1939 m. –  apie 1500.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beveik visi žydai pasitraukė iš Zarasų. Jam pasibaigus, sugrįžo, bet nukentėjo dėl 1919 m. siautusios dėmėtosios šiltinės epidemijos. Žydai daugiausia vertėsi smulkia prekyba, steigė arba nuomojo smukles, buvo amatininkai.

Zarasų gyventojai 1826 metais: 88 sodybos. 54 iš jų – žydų, 6 – rusų.

1935 m.  Komercijos mokykla pertvarkyta į gimnaziją. Veikė 3 pradžios mokyklos – lietuvių, lenkų ir žydų.

 

Žydai Antrojo pasaulinio karo metais

 

Zarasuose 1940 m. liepos 1 d. gyveno 1100 žydų   (24,4 % iš visų 4500 gyventojų). Pirmieji žudymai prasidėjo 1941 m. liepos mėn. (Zarasų bažnyčios šventoriuje, Magučių miške ir kt.).  Smalvų dvare buvo įrengtas žydų getas (apie 500 šeimų).  Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m. rugpjūčio 26-ąją pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai. (ant paminklo aukoms paminėti pažymėta kad masinių žudymų  metu  nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų).

 

Sovietų valdžios metai

 

            Zarasuose tuo laikotarpiu žydų tautybės žmonių  gyveno nedaug: 1979 m. – 23 gyventojai, 1989 m. – 14.  Žydai, seniau buvę sudėtine Zarasų krašto gyventojų didele dalimi, dabar jau beveik prarasti…

Pagrindinės priežastys: Holokaustas karo metais (beveik visus Zarasų žydus sunaikino vokiečiai 1941 m. vasarą Krakynės miške, prasidėjus Vokietijos-SSSR karui), emigracija į Izraelį (ir į kitus miestus bei SSSR respublikas).

 

Nekilnojamasis turtas

                  Zarasuose yra buvę nemažai žydų nekilnojamojo turto. Kai kas dar išlikę. Sinagoga Zarasuose (Sinagogos g. 1).), sinagoga (ar šarvojimo salė) Zarasuose (Bajorų g. 14/9). Yra 1916 m. sinagogos nuotrauka (ž. nuotr. galerijoje). Nepriklausomybės metais veikė 2 žydų mokyklos, 2  jau minėtos sinagogos (išliko iki šių dienų), 6 maldos namai, biblioteka, knygynas, sporto salė, viešbutis, žydų mėgėjų teatras, futbolo klubas ,,Makabi“, dvi pirtys, lentpjūvė.

nt

 

 

 

Zarasų sinagogos projektas. 1895 m.

KAA. F.I-49, ap. 1, b. 19045, I. 16

 

 

Nuotr.

Evelina Kazakauskaitė

(Synagogues in

Lithuania Catalogue. Skaitmeninis archyvas, VDA)

Maldos namai pastatyti už kelių šimtų

metrų nuo sinagogos. Jų statybos metai

nežinomi. Šuo metu pastatas rekonstruotas

į gyvenamąjį namą.

 

Administracinė priklausomybė:

Zarasų m. Utenos apskr.

Adresas:E. Pliaterytės 9/ Bajorų 14

Atstumas: 146 km

Keliai:Vilnius –Utena A14, Utena –Zarasai A6

Kiti lankytini objektai apylinkėse: mūrinė Zarasų

sinagoga (Sinagogos g. 3),Švč. Mergelės Marijos

Ėmimo į dangų bažnyčia (Bažnyčios g. 3), stačiatikių

Visų šventųjų cerkvė (Kauno g. 16), Gražutės regioninis parkas

 

 

Visuomeninės organizacijos

 

 Veikė keletas visuomeninių organizacijų: Lietuvos draugijos ,,Mizrachi“ Zarasų skyrius, Palestinos žydų tautinio fondo rėmimo draugija, Zarasų savanorių ugniagesių draugija, žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrime, sąjungos skyrius, Lietuvos žydų sporto gimnastikos sąjunga ir kitos.

 

Švietimas

 

Nepriklausomybės metais veikė 2 žydų mokyklos. Žydų mokyklos mokiniai apie 1930 m. (ž.nuotr. galerijoje), Žydų mokyklos mokiniai apie 1937 m. (ž. nuotr. galerijoje).

 

Kultūrinis ir ekonominis gyvenimas

 

Tarpukariu žydai vaidino ypač svarbų vaidmenį miesto kultūriniame ir ekonominiame gyvenime: veikė Šeino lentpjūvė. Jos  darbininkai 1930 m. (ž. nuotr. galerijoje). Gronskio viešbutis 1936 m., Vinklerio vaistinė 1928 m. (ž. nuotr. galerijoje).

Trauba buvo išrinktas miesto burmistro padėjėju; Moisiejus Botvinikas įkūrė ir vadovavo žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime sąjungos skyriui, atidarė fotoateljė (M. Botviniko fotoateljė 1929 m. (ž. nuotr. galerijoje).

Berelis Josmanas įkūrė ir vadovavo keletai kultūrinių organizacijų, įkūrė žydų mėgėjų teatrą.

Uteniškių tarpe garsus buvo taikos teisėjas Rachmilis Bermanas, kuris dirbo Basanavičiaus g. 35. įsikūrusiame teisme ir žmonių buvo vadinamas ,,ponu teisėju".  (78) Teisėjas gyveno Ežero g. ir turėjo net 6 dukras. (79) Jauniausioji ilgakasė juodaplaukė Riva 1937 m. buvo išrinkta Lietuvos gražuole – apie tai žinojo visa Lietuva. 1935 m. R. Bermanas Teisingumo ministerijos įsakymu pakeistas kitu teisėju (Pr. Zabielskiu) ir ima užsiiminėti advokatūra. (80) Kiek vėliau (1938 m.) Bermanas kartu su šeima persikraustė į Zarasus (81).

 

 

 

Žydų religinė tradicija

 

Lietuvos žydai priklauso aškenazams, t.y. Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos žydams. Aškenazų religinė praktika šiek tiek skiriasi nuo Ispanijos, Pietų Prancūzijos ir Balkanų žydų, kurie vadinami sefardais, papročių bei ritualų. Bet kadangi žydų religinės tradicijos pagrindas yra Tora (Mozės penkiaknygė) bei Talmudas (žydų religinių įstatymų kodeksas, sukurtas mūsų eros 3 – 5 a.), tai aškenazų ir sefardų skirtumai mažiau reikšmingi, nei jų panašumai. Tarp aškenazų Lietuvos žydai visada pasižymėjo ypč griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu bei ypatingu mokslingumu. Jiems buvo būdingi ir kai kurie specifiniai religinio-buitinio gyvenimo bruožai; visu tuo jie išsiskyrė iš kitų, juos imta vadinti litvakais.

Kitas paplitęs litvakų pavadinimas – mitnagedai arba, išvertus iš ivrito, "nesutinką". Šį pavadinimą litvakai gavo 18 a., kai Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito artimas misticizmui chasidizmo sąjūdis, kuriam mitnagedai priešinosi, todėl Lietuvoje šis sąjūdis turėjo nedaug pasekėjų. Litvakais laikomi visos buvusios LDK žydai. Mūsų laikais dėl Lietuvos žydų emigracijos ir jų autoriteto, litvakiškoji aškenazų religinės tradicijos atmaina paplito pasaulyje (daugiausia JAV, Izraelyje, Argentinoje, Pietų Afrikoje).

 

Malda ir liturgija

 

lit1

Žydai studijuoja Talmudą viename Vilniaus kloizų (religinių studijų namai) Uosto (Portovaja) gatvėje. 1937 m.

Sugriovus Antrąją Šventyklą (mūsų eros 70 m.) žydų viešos maldos vieta tapo sinagoga. Pats sinagogos pastatas nėra šventas, kadangi Dievo namais buvo laikoma tik Šventykla; pagal žydų religinius įsitikinimus jos negalima atstatyti mūsų laikais, ji tebus atkurta ateityje, kai ateis mesijas. Sinagogoje taip pat sakomi pamokslai, čia studijuojama Tora ir Talmudas.

lit2

Talmudo puslapis 

Žodis "sinagoga" – graikų kilmės. Hebrajų kalba ji vadinama beit kneset, tai reiškia "susirinkimų namai". Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo šimtai sinagogų ir kitų maldos ar studijų namų, vadinamų beit midraš (hebrajų k.) arba kloiz (jidiš k.).

Sinagogos liturgijos bei individualiosios maldos pagrindas yra malda "Šema Jisrael" – "Klausyk, žydų tauta", skelbianti svarbiausią judaizmo principą – monoteizmą. Maldą sinagogoje paprastai veda kantorius (hebrajų k.chazan). Lietuvoje buvo daug įžymių kantorių – Vilner Balabesl (J. D. Strašunskis), G. Sirota, M. Aleksandravičius ir kt. Žydų liturgijos kalba-hebrajų, laikoma šventa kalba, kadangi ja parašytas Šventasis Raštas.

 

Tora

 

Tora (hebr. תורה = Torah, Mozės Penkiaknygė) – pagrindinis judėjų religinis/teisinis traktatas, kurio autoriumi krikščionys ir žydai tradiciškai laiko Mozę. Tora susideda iš penkių knygų. Krikščioniškoje tradicijoje joms prigijusius pavadinimus sukūrė Senojo Testamento klasikinio vertimo į graikų kalbą, žinomo kaip Septuaginta, autoriai. Hebrajiškai Toros knygos vadinamos pirmaisiais jų prasminiais žodžiais -  Pradžios (hebr. בראשית berešit – „pradžioje“: pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę), Išėjimo (hebr. שמות šmot – „vardai“: štai vardai Izraelio sūnų ir t. t.), Kunigų (hebr. ויקרא vaikra – „ir jis pašaukė“: VIEŠPATS pasišaukė Mozę ir t. t.), Skaičių (hebr. במדבר bemidbar – „dykumoje“: antrųjų metų po išėjimo iš Egipto žemės antro mėnesio pirmą dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei Susitikimo Palapinėje, Sinajaus dykumoje ir t. t. Ši ilga frazė – tik lietuviško vertimo ypatumas.), Pakartoto Įstatymo (hebr. דברים dvarim – „žodžiai“: štai žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į Izraelį ir t.t).

Žodis „Torah“ dažnai verčiamas kaip „Įstatymas“, nors tikslesnis vertimas – „Mokymas“. Pagal judaizmo tradiciją Toros yra dvi – rašytinė ir sakytinė. Pastaroji buvusi perduodama iš lūpų į lūpas, kol apie 200 m. rabinas Judah haNasi ėmėsi ją užrašinėti. Ši iniciatyva apie VI a. išsikristalizavo Talmudo pavidalu.

 

Gilios žydų virtuvės (košerinės) tradicijos

                       

Žydų taisyklingą maitinimąsi reglamentuoja kašrutas, t.y. maisto produktų pasirinkimo bei valgių gaminimo sąvadas, taip pat valgymo ritualas. Žodis „košerinis“ verčiamas  kaip „tinkamas“, „teisingas“, jį galima taikyti bet kam – maistui, daiktui, netgi žmogui. Vadovaujantis kašrutu, besąlygiškas pirmumas teikiamas augalinės kilmės maistui. Mėsiškiems patiekalams gaminti pagal kašruto nuostatas tinka tiktai jautienos, avienos, paukštienos taukai, margarinas arba augalų aliejus. Sviestas nevartotinas, nes tai – pieno produktas.

Draudžiama vartoti maistui kiaulieną, plėšrūnų bei paukščių giesmininkų mėsą. Kiaulienos paprastai nevalgo karštų šalių gyventojai – arabai, žydai, netgi armėnai, nors yra krikščionys. Tam, kad mėsa taptų tinkama valgyti, ji pirma išmirkoma, pasūdoma, vėliau perplaunama. Šių veiksmų ritualinį būtinumą lėmė higieniniai tikslai. Antai mėsą mirkyti privalu pradėti ne vėliau kaip po trijų dienų paskerdus gyvulį.

Žydų virtuvėje vartojama daug gyvūnų baltymų: žuvies, mėsos, kiaušinių, naminių paukščių, veršienos, didelis kiekis gyvūnų riebalų: sviesto, žąsies ir vištos taukų. O prie jų derinami lengvai įsisavinami angliavandeniai – cukrus, medus, įvairūs gaminiai iš kvietinių miltų. Žydų virtuvei būdinga ir tai, kad žuvis ir mėsa dažniausiai verdama arba troškinama, retai – kepama. Mažai naudojama daržovių (populiariausios pupos ir pupelės) aliejaus, grybų, jūros gėrybių.

Žydų virtuvėje daug originalių patiekalų, netikėtų derinių: mėsa, troškinta su vaisiais, pasaldintos bulvės arba ridikas, virtas meduje, cukrintos morkos. Pagal taisykles pietūs turi prasidėti nuo žuvies arba silkės, po to – sriuba, paprastai mėsiška, vėliau mėsa, kartais ir su garnyru. Ir galiausiai – arbata su saldumynais. Žuvį užkandžiams dažniausiai žydai patiekia farširuotą, iš sriubų mėgstamas stiprus vištienos sultinys su kukuliukais iš macų.

Medus – žydų virtuvės saldumynų skyriaus „viršininkas“. Jis naudojamas gaminant visus saldumynus, su juo ruošiami netgi pagrindiniai patiekalai (troškinamos morkos, ruošiami ridikai ir pan.). Teiglech ir   Farfel – patys populiariausi saldumynai. Tai meduje išvirta tešla, kuri laikoma vienu populiariausių saldumynų ir malti macai su riešutais meduje. Juos gaminant reikia užvirti cukrų su medumi, po truputį dėti maltus macus ir riešutus, virti, kol sutirštės, dažnai pamaišant, iškloti į didelę skardą 1,5-2 cm sluoksniu, atšaldyti ir supjaustyti. Imberlech ruošiamas iš morkų, cukraus, apelsino žievelių, jį tai pat gamina ir iš macų. Kaip daugelio patiekalų priedus žydai naudoja spanguoles, bruknes (šių deda į kiaušinienę, gamindami uogienes ir t.t.), migdolus, imbierą, cinamoną.

Iš gėrimų žydų virtuvėje populiarūs antpilai, kurie gaminami iš braškių, vyšnių, aviečių, juodųjų ir raudonųjų serbentų, slyvų, šermukšnių. Šventinio gėrimo reputaciją yra pelnęs midus, gaminamas iš apynių, medaus, mielių, cukraus ir vandens. Lietuvoje taip pat galima rasti košerinės degtinės, košerinio vyno.

Macas (Matca, Matzoh, Matzah, hebr. מַצָּה) – velykinis judėjų paplotėlis. Macai kepami iš nekildintos tešlos. Per Paschą (Pesach) jie pakeičia įprastą duoną.

macas

 

 

 

 

Rankomis pagamintas šmura macas

 

macas2

 

 

 

 

Mašinomis pagamintas šmura macas

 

 

 

 

 

Zarasų apskrities žydų verslininkų sąrašas, Visa Lietuva, 1931 m.

 

 

Vardas

Pavardė

Užsiėmimas

Adresas

Miestas

Izakas

Berolskis

Miško medžiagos ir kuro gamyba

Laisvės al. 66

Antalieptė

Icikas

Šmuelis

Manufaktūros prekyba

 

Antalieptė

Eberas

Berenšteinas

Manufaktūros prekyba

Viešoji aikštė

Dusetos

Urija

Cirlinas

Manufaktūros prekyba

Vilniaus g-vė 61

Dusetos

Basė

Gluchienė

Mezginių ir trikotažo dirbtuvės

 

Dusetos

Ona

Joffienė

Kepyklos

 

Dusetos

Sona

Levitaitė

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Vilniaus g-vė

Dusetos

Lipmanas

Levitas

Javų prekyba

 

Dusetos

Chasė

Levitienė

Manufaktūros prekyba

 

Dusetos

Boruchas

Morduchovičius

Javų prekyba

Maskvyčių g-vė 30

Dusetos

Sora-Liba

Zeliksonienė

Restoranai ir traktieriai

Viešoji Aikštė

Dusetos

Ona

Joffienė

Valgyklos, arbatinės ir cukrainės

 

Dusėtos

Reizė

Bleimanytė

Mezginių ir trikotažo dirbtuvės

 

Salakas

Elijašas

Braudas

Manufaktūros prekyba

Turgaus g-vė 22

Salakas

Malka

Bravienė

Valgyklos, arbatinės ir cukrainės

 

Salakas

Elka

Bravienė

Viešbučiai

 

Salakas

Girša

Bravo ir Gaidamavičiai

Daržovių ir vaisių prekyba

 

Salakas

Joselis

Fidelmanas

Kolonialė prekyba

Turgaus g-vė 18

Salakas

Fruma

Fligelienė

Restoranai ir traktieriai

Ežerėnų g-vė 7

Salakas

Berkas ir Judelis

Geicenai

Mėsos prekyba

 

Salakas

Leiba

Iciksonas

Restoranai ir traktieriai

Dukšto g-vė 3

Salakas

J.

Jevelsonienė

Valgyklos, arbatinės ir cukrainės

Pratkūnų g-vė 6

Salakas

Z.

Kacevas

Mezginių ir trikotažo dirbtuvės

 

Salakas

Chaimas

Kuferšteinas

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Turgaus g-vė

Salakas

Chaja

Levitienė

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Turgaus g-vė 17

Salakas

Abelis

Margolis

Kolonialė prekyba

Dukšto g-vė

Salakas

Sonia

Novikienė

Manufaktūros prekyba

Turgaus g-vė 10

Salakas

Dina

Ožinskaitė

Manufaktūros prekyba

Turgaus g-vė 2

Salakas

Ginda

Ožinskienė

Manufaktūros prekyba

Viešoji aikštė

Salakas

Motelis

Rozenbergas

Mezginių ir trikotažo dirbtuvės

 

Salakas

Giršas

Stoleras

Karšyklos

 

Salakas

Mendelis

Šeras

Karšyklos

 

Salakas

Abelis

Šteinas

Kolonialė prekyba

 

Salakas

Jankelis

Šteinas

Kepyklos

 

Salakas

Jankelis, Rocha

Šteinas, Kaganienė

Manufaktūros prekyba

 

Salakas

Icikas

Tokaras

Karšyklos

 

Salakas

Icikas

Tokeras

Manufaktūros prekyba

 

Salakas

Lėja

Zacharienė

Kolonialė prekyba

 

Salakas

Šmuelis

Zilberas

Kepyklos

 

Salakas

Icikas

Zuratas

Kolonialė prekyba

 

Salakas

Sora

Bachmanienė

Valgyklos, arbatinės ir cukrainės

Šiaulių g-vė 14

Zarasai

Dovydas

Berkalis

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Šiaulių g-vė 5

Zarasai

Abramas

Cimermanas

Siuvyklos

Vytauto g-vė 15

Zarasai

Ida

Deičienė

Kolonialė prekyba

Viešoji Aikštė 7

Zarasai

Zrolis

Dratovka

Viešbučiai

 

Zarasai

Dovydas

Fligelis

Pirtys ir vanos

Pirties g-vė 38

Zarasai

Gita

Gafanavičienė

Kolonialė prekyba

Šiaulių g-vė 8

Zarasai

Enochas

Glazas

Dešrų dirbtuvės

Viešoji Aikštė

Zarasai

Leiba

Glikmanas

Manufaktūros prekyba

 

Zarasai

Joselis

Gononas

Kolonialė prekyba

Šiaulių g-vė 13

Zarasai

 

Gordonas ir Okunis

Miško medžiagos ir kuro gamyba

 

Zarasai

Ginda

Gruimanienė

Viešbučiai

Bukauto g-vė 1

Zarasai

Giršas

Joffe

Mėsos prekyba

Šiaulių g-vė 16

Zarasai

Chaimas

Joffe

Siuvyklos

Turgaus g-vė 8

Zarasai

Lipmanas

Kacevas

Karšyklos

Sodno g-vė 74

Zarasai

Pitelis

Kalmanas

Alaus sandėliai

Turgaus g-vė

Zarasai

Pitelis, Dovydas

Kalmanas, Germanas

Kolonialė prekyba

Pakalnės g-vė 9

Zarasai

Ch.

Kopeliovičius

Javų prekyba

 

Zarasai

Sora

Kovalskienė

Saldainių ir šokolado dirbtuvės

Viešoji Aikštė 15

Zarasai

Leja

Kromienė

Karšyklos

Turgaus g-vė 1

Zarasai

Geselis

Kružas

Kepyklos

Sinagogos g-vė 5

Zarasai

Jankelis

Kurliandas

Mėsos prekyba

Šiaulių g-vė 47

Zarasai

Zlata

Levinienė

Viešbučiai

Vytauto g-vė 14

Zarasai

Basė

Levitaitė

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Viešoji aikštė 61

Zarasai

Joselis

Litvinas

Manufaktūros prekyba

Viešoji aikštė

Zarasai

Iska

Melnikienė

Manufaktūros prekyba

Sodnų g-vė 34

Zarasai

Geršonas

Mizrochas

Trąšų prekyba

 

Zarasai

Abromas

Muselevičius

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Šiaulių g-vė 33

Zarasai

 

Novik Bros ir Blumberg

Miško medžiagos ir kuro gamyba

 

Zarasai

Berelis

Novikas

Vandens malūnai

Šaltupės g-vė 49

Zarasai

Chaimas

Okunis

Manufaktūros prekyba

Turgaus g-vė

Zarasai

Ošeris

Okunis

Odų prekyba

Šiaulių g-vė 38

Zarasai

Mendelis

Orlovičius

Indų prekyba

Turgaus g-vė 5

Zarasai

Abelis

Pitelis

Gazuotų vandenų dirbtuvės

Turgaus g-vė 2

Zarasai

Elijokimas

Plikmanas

Kolonialė prekyba

Šiaulių g-vė

Zarasai

Sorė

Presienė

Siuvyklos

Šiaulių g-vė 15

Zarasai

Elijas

Rozenas

Spaustuvės ir cinkolitografijos

Vytauto g-vė 8

Zarasai

Chaikelis

Rozenkovičius

Žalių odų, kailių, šerių, ašutų prekyba

Turgaus g-vė 5

Zarasai

Judelis

Rubinšteinas

Odų prekyba

Šiaulių g-vė 10

Zarasai

Samuilas

Rudnickas

Galanterijos prekyba

Šiaulių g-vė 5

Zarasai

Aronas

Šalmanas

Avalynės fabrikai ir dirbtuvės

Turgaus g-vė 13

Zarasai

Samuelis

Šaltuperas

Siuvyklos

Vytauto g-vė 7

Zarasai

Zalmanas

Šmidtas

Manufaktūros prekyba

Turgaus g-vė 18

Zarasai

Raiza

Šteimanaitė

Viešbučiai

Vytauto g-vė 1

Zarasai

Berelis

Šteimanas

Javų prekyba

Vytauto g-vė 13

Zarasai

Abromas Chaimas

Šteinas

Geležies ir įos dirbinių prekyba

Viešoji aikštė 36

Zarasai

Judelis ir Motelis

Šternas

Mėsos prekyba

Šiaulių g-vė 24

Zarasai

Nosenas

Šternas

Siuvyklos

Turgaus g-vė 2

Zarasai

Elijošius ir Boruchas

Šulmaans

Mėsos prekyba

Sinagogos g-vė 9

Zarasai

Eta

Švalbienė

Kolonialė prekyba

Turgaus g-vė 4

Zarasai

Izraelis

Traubas

Manufaktūros prekyba

 

Zarasai

Joselis

Tregeras

Mėsos prekyba

 

Zarasai

Chaja

Tregerienė

Siuvyklos

Pakalnės g-vė 15

Zarasai

Simelis

Tregeris

Mėsos prekyba

Šiaulių g-vė 3

Zarasai

Šajas

Vainermanas

Daržovių ir vaisių prekyba

Vytauto g-vė 11

Zarasai

P.J.

Valteris

Karšyklos

Šiaulių g-vė 29

Zarasai

Leiba

Šmidtas

Plytinės

 

Zarasai, Petruniškiai

„Labai svarbu, kad pasaulis žinotų ne tik kaip mes žuvome, bet ir kaip gyvenome.”

Karą išgyvenęs Vilniaus geto kalinys

 

 

Asmenybės

 

Moisiejus Botvinikas (1901 – 1984) ( ž. nuotr. galerijoje)

M. Botvinikas Rešiotų lageryje 1946 m. ( ž. nuotr. galerijoje)

Berelis Josmanas, apie 1934 m. ( ž. nuotr. galerijoje)

1854 m. Zarasuose (tuometiniame Novoaleksandrovske) gimė garsus dailininkas ir pedagogas Yjeguda Penas ( ž. nuotr. galerijoje).

1859 m. Zarasuose (tuometiniame Novoaleksandrovske) gimė žymus kolekcininkas Antonas Brodovskis.

 

 

Veikla, susijusi su žydų kultūros paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu

 

                  Pastaruoju metu Zarasuose daugiau dėmesio skiriama žydų kultūrai atskleisti, paveldui išsaugoti. Tvarkomos 2 žydų kapinės, organizuojamos kelionės žydų gyvenimo ir kultūros keliais, vykdomi projektai, rengiamos edukacinės pamokos mokiniams, klezmerių muzikos koncertai, dalyvaujama Europos žydų kultūros paveldo dienose, skaitomos paskaitos.

Zarasų krašto muziejus įvykdė projektą ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“ (2009 m.). 2009 m. Muziejus, dalyvaudamas Europos Tarybos programoje ,,Žydų kultūros paveldo kelias Lietuvoje“ parengė projektą ,,Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“, kuriam dalinį finansavimą suteikė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Rugsėjo 6 d. Muziejuje įvyko seminaras „Žydų istorija ir kultūra Lietuvos tūkstantmečio kontekste“. Skaityti pranešimai apie žydų religiją, gyvenseną, šventes, tradicijas, maisto gaminimą. Pristatyta fotografijų paroda, pasakojanti apie Zarasų krašte gyvenusių žydų gyvenimą. Pristatyta paroda „Senoji Lietuvos žydų periodinė spauda“ (rengėjai – Kultūros paveldo departamentas). Įvyko Vilniaus klezmerių koncertas ir video filmo „Susitikimai“ pristatymas su kviestiniu svečiu Dmitrij Sklepovič (JAV, klarnetas). Vadovas Arkadijus Gotesmanas. Supažinta su išlikusiais Zarasų žydų kultūros paveldo objektais.

 

          Įvykdytas projektas ,,Žydų kultūros kelias (vaizduojamieji menai): Yjeguda Penas ir jo garsūs mokiniai“ (2013 m.). Projekto biudžetas – 40 tūkst. Lt. (Kultūros ministerija). Įgyvendinimo vieta(-os): Zarasai (Lietuva) – Vitebskas (Baltarusija) – Daugpilis (Latvija). Dalyviai –  Vitebsko (Baltarusija) srities kraštotyros muziejus, Marko Rotko meno centras Daugpilyje, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (lektoriai). Iš viso projektinėse veiklose dalyvavo 14 juridinių asmenų ir per 50 fizinių asmenų.

 

PROJEKTO TIKSLAI: 1. Susipažinti su kilusiu iš Zarasų dailininku Y. Penu ir jo palikimu Vitebske (atskleisti jo biografinius faktus, pamatyti jo kūrybos artefaktus, įvertinti pristatymo Lietuvoje galimybes);

2. Užmegzti partnerystės ryšius su Marko Rotko meno centru Daugpilyje ir Vitebsko apskrities kraštotyros muziejumi;

3. Pasitelkus mokslininkus, įvertinti pasirinkto Kultūros kelio potencialą;

4. Supažindinti vietos bendruomenę su iškilia Zarasų kraštui asmenybe  – dailininku Y. Penu, daugiau žinomu pasaulyje kaip dailininko Marko Šagalo mokytoju.

 

PROEJEKTO TIKSLŲ IR UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMAS:

 

1. Projektinė grupė iš 5 asmenų 2013 m. rudenį aplankė Vitebsko miestą. Pavyko užmegzti ryšius su Vitebsko apskrities Vykdomojo komiteto Ideologinio darbo, kultūros ir darbo su jaunimu  skyriumi bei Kultūros poskyriumi, Vitebsko apskrities kraštotyros muziejumi.

2. Delegacijai buvo pristatyti iškiliausi Vitebsko kultūros objektai, sietini su vaizduojamaisiais menais: Y. Peno kolekcija Vitebsko dailės muziejuje (čia saugoma per 150 autoriaus originalių darbų); aptartos  bendradarbiavimo kryptys;

3. 2013 m. lapkričio 13-16 d. Zarasuose įvyko kūrybinės dirbtuvės, skirtos Kultūros keliui ,,Y. Penas ir jo garsūs mokiniai“.

   Dalyvavo delegacija iš Vitebsko (Vitebsko srities kraštotyros muziejaus direktorius, jo pavaduotojas mokslinei daliai, Šiuolaikinio meno centro direktorius ir kt.), specialistai iš M. Rotko meno centro Daugpilyje, Vilniaus dailės akademijos tyrėjai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus specialistas.

4. Dirbtuvių metu pristatyti žydų kilmės dailininkų (Y. Peno, M. Rotko, M. Šagalo) biografijos, kūryba, nagrinėtas M. Rotko meno centro įsteigimo pavyzdys; atskleistas kultūrinio turizmo maršruto Vilnius–Zarasai–Daugpilis–Polockas–Vitebskas potencialas;

5. Mokslininkai organizavo projektinės grupės narių diskusijas: vietos bendruomenei (politikams (5), kultūros specialistams (5), dailininkams (5), strateginio valdymo specialistams (2), turizmo specialistams (2); pristatytos Kultūros kelio ,,Y. Penas ir jo garsūs mokiniai“ vystymo galimybės, pateikta pažinimui projekto metu gauta informacija, apžvelgtos ES Kultūros kelių patirtys;

6. Parengta fotodokumentinė paroda ,,Yjegudos Peno Vitebskas – 2013“ (autorius Alvydas Stauskas);

7. Iš Vitebsko atvežtos dailininko 5  darbų (iš gyvenimo Novoaleksandrovske (Zarasuose) laikotarpio) reprodukcijos ir 4 informaciniai fotodokumentiniai stendai;

8. Sukaupta informacinė medžiaga, skirta dailininkų Y. Peno, M. Šagalo, M. Rotko kūrybai ir Kultūros kelio ,,Vitebskas–Daugpilis–Zarasai“ kultūriniam turistiniam potencialui pristatyti;

9. Parengti ir išleisti informaciniai straipsniai, skirti projekto temai vietos, regiono ir nacionalinėje žiniasklaidoje;

10. Atskleistas naujas istorinis vardas, sietinas su projekto tema: Vitebsko apskrities kraštotyros muziejų įkūrė kilęs iš Zarasų, Vilniaus kolekcininkas Anton Brodovskij. Remiantis jo kolekcijomis (numizmatikos, ginklų, papuošalų ir kt.) sukurtos turtingiausios Vitebsko srities kraštotyros muziejaus ekspozicijos;

11. Atkreiptas Lietuvos ir užsienio (Latvijos, Baltarusijos) menotyrininkų dėmesys į dailininko Y. Peno asmenybę ir jo kūrybinį bei pedagoginį palikimą;

12. Atliktas tyrimas galimam naujam Kultūros keliui ,,Žydų kultūros kelias: Yjeguda Penas ir jo garsūs mokiniai“;

13. 2013 m. spalio 16 d. susipažinta su nauju M. Rotko meno centru Daugpilyje ir jame eksponuojamomis parodomis (tame tarpe – Salvadoro Dali litografijomis, S. Geršovo (Sankt‘Peterburgas, Rusija) darbais). S. Geršovas taip pat yra Y. Peno mokinys.

 

Svarbiausi šio pilotinio projekto pasiekimai:

1.     Glaudžių ryšių užmezgimas su projekto partneriais: Vitebsko srities kraštotyros muziejumi (2013 m. spalio 15 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Zarasų krašto muziejumi) ir M. Rotko meno centru Daugpilio mieste;

2.     2. Surinkta pradinė informacija ir atkreiptas mokslininkų, politikų, kultūrinės bendruomenės, žiniasklaidos dėmesys į naujo Kultūros kelio, skirto žydų dailininkams, potencialą;

      3. Susitarta dėl originalios Y. Peno kolekcijos atvežimo į Lietuvą ir Latviją 2014

          m. parodai ,,Yjegudai Penui  -  160: sugrįžimas į tėvynę: Vilnius – Zarasai –

          Daugpilis“;

      4. Pradėtos derybos su zarasiškių žydų bendruomene Izraelyje dėl paminklo

         Y. Penui Zarasuos pastatymo;

      5. Suplanuotos pirmosios kultūrinio – turizmo ekskursijos autobusu Zarasai–

          Daugpilis–Polockas–Vitebskas (vykdytojas Zarasų TIC); numatyta tolesnė

         veikla 2014 m. tęstiniams projektams pasirinkto Kultūros kelio vystymui.

      6. 2014 m., minint Y. Peno 160-ąsias gimimo metines, planuota atsivežti Y. Peno

         darbų parodą į Zarasus.

 

 

Projektas ,,Edukacinė paroda, skirta dailininko Yjegudos Peno 160-osioms gimimo metinėms (2014 m.)“

2014 m. ZKM parengė projektą ,,Yjegudai Penui -160“ ir, gavęs dalinį Lietuvos kultūros tarybos prie Kultūros ministerijos finansavimą, atliko didelį darbą, kad į Zarasus atkeliautų Y. Peno kūrybos darbų paroda.

Tikslas – pristatyti regiono ir šalies visuomenei, užsienio svečiams žydų tautybės kraštiečio Y. Peno kūrybą ir gyvenimą.

2014 m. rugpjūčio 14 d. Muziejuje buvo atidaryta Y. Peno tapybos darbų paroda.

Edukacinis projektas turėjo didelės reikšmės kultūrinio turizmo vystymui bei žydų kultūros populiarinimui.

 

Projektas ,,Žydų kultūros kelias (atradimai): kolekcionierius Antonas Brodovskis“

 

ü 2014 m. rudenį Muziejus parengė Regionų kultūros plėtros projektą ,,Žydų kultūros kelias (atradimai): Antonas Brodovskis”, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

 

ü 2014 m. lapkričio 4-6 dienomis įvyko projektinės darbo grupės vizitas į Vitebską, kurio tikslas – susipažinti, ištirti ir užfiksuoti mūsų kraštiečio kolekcininko A. Brodovskio,  (1859–1928), gimusio Zarasuose, kolekcijų vertybių, numatyti tolesnės kultūrinės veiklos perspektyvas, bendradarbiavimo formas (http://www.zarasumuziejus.lt/?p=1273#more-1273).

ü Nufotografuota per 200  A. Brodovsko sukauptų ir Vitebsko srities kraštotyros muziejuje saugomų vertybių (numizmatikos, medalių, sidabrinių papuošalų (kamėjų), laikrodžių ir siuvinių pavyzdžių).

ü  Vitebsko srities archyve atrinkta ir užfiksuota medžiaga apie A. Brodovskio gyvenimą ir veiklą.

ü Planuota 2015-aisiais metais Muziejuje pristatyti šalies visuomenei bei miesto svečiams A. Brodovskio kolekcijų parodą, išleisti katalogą.

ü Parengta edukacinė programa ,,Kraštietis Antonas Brodovskis”, skirta įvairioms tikslinėms grupėms.

           2015 m. Lietuvos kultūros taryba suteikė dalinį finansavimą Muziejaus projektui ,,Žydų kultūros kelias (sugrįžimai): kolekcionierius Antonas Brodovskis (1859 – 1928)“.

 

Zarasų krašto muziejuje gegužės 16 d., minint Tarptautinę muziejų dieną, buvo atidaryta A. Brodovskio rinkinių (senoviniai laikrodžiai, siuviniai, kamėjos, medaliai ir kita) paroda, pristatytas parodos katalogas ,,Antono Brodovskio kolekcija“. Renginyje dalyvavo Vitebsko srities kraštotyros muziejaus atstovai.

2015 m. rugpjūčio mėn. 14 d., Muziejus įgyvendindamas projektą ,,Žydų kultūros kelias (Lietuva – Latvija – Baltarusija)“, pristatys II-ąją Yjegudos Peno tapybos darbų parodą (paroda veiks Zarasų krašto muziejuje iki rugsėjo 28 d.).

 

Parodoje – 27 darbai, tarp kurių ir ,,Namas, kuriame  gimiau“(ž. nuotr.galerijoje).

 

Projektas ,,Zarasų krašto žydų istorijos ir kultūros keliais“

 

2013 m. projektas ,,Zarasų krašto žydų istorijos ir kultūros keliais“ buvo skirtas nuodugniau susipažinti su Zarasų mieste ir rajone gyvenusių žydų istorija, kultūra, nekilnojamojo kultūros paveldo dabartine būkle. Dalinį finansavimą suteikė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Projekto dalyviai 2 ekskursijų metu ne tik susipažino su vietomis, susijusiomis su žydų gyvenimu, bet ir išgirdo autentiškų pasakojimų apie žydų gyvenimą, papročius, santykius su lietuviais ir kita.

XX a. pr. žydai sudarė net 67 % visų Zarasų miesto gyventojų. Vykdant projektą parengtas Zarasų krašto žydų istorijos ir kultūros pažinimo maršrutas, nusidriekęs per Zarasų, Dusetų, Salako ir Antalieptės apylinkes – vietas, kuriose ryškiausias ir didžiausias žydų bendruomenės nekilnojamojo kultūros paveldo palikimas. Maršruto ilgis – apie 200 km. Išvykų metu vyko lankomų objektų fotofiksacija. Zarasų švietimo centre atidaryta fotografijų paroda ,,Zarasų krašto žydų istorijos ir kultūros keliais“.  Parodos autorė – Zarasų viešosios bibliotekos bibliotekininkė Vida Mikštienė. Projekto vykdymo metu stengtasi aktualizuoti žydų nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimą ir sklaidą, diskutuota žydų gyvenimo, papročių, laidojimo tradicijų temomis. Dalyvauta Žydų kultūros dienose.

 

Žydų masinių žudynių vieta Krakynės miške (ž. nuotr. galerijoje)

1950 m. masinių žudynių vietoje pastatytas obeliskas (ž. nuotr. galerijoje)

 

 

Kapinės ir pagarba mirusiesiems

Vienas iš žydų religinių priesakų (micvų) yra tinkamai parengti mirusiojo kūną ir palaidoti. Pasirengimą laidotuvėms ir griežtą religinių reikalavimų laikymąsi apeigų metu užtikrina Chevros kadišos (Šventosios brolijos) nariai, kurie taip pat pildo mirusiųjų surašymo knygą, rūpinasi tvarka kapinėse. Laidojimo apeigos, kapus lankančiųjų elgesys ir  tvarka kapinėse buvo saistomi įvairių religinių taisyklių, reikalavimo rodyti pagarbą besiilsintiems. Jau patys kapinių pavadinimai – beit kvarot (hebr.; kapų namai), beit chaim (hebr.; gyvenimo namai), beit olam (hebr.; arba beit almin (aramėj.); amžinybės namai) – perteikia jų svarbą ir rodo judaizmo siekį, kad kapinės kuo ilgiau išliktų. Daugelis Europoje esančių žydų kapinių buvo aptvertos. Yra dvi kapinių aptvėrimo priežastys: apsauga nuo niokojimo, žvėrių ir pašalinių žmonių; ritualiai nešvarios teritorijos pažymėjimas ir atskyrimas.

Žydų tradicija draudžia ekshumuoti ir perlaidoti palaikus; mirusiojo lietimas ir jo ramybės drumstimas yra nepriimtinas ir vertinamas kaip nepagarba. Išimtimi yra tos aplinkybės, kai palaikams gresia pavojus, tik tuomet leidžiama juo perkelti į saugią vietą (pavyzdžiui, 2003 m. Vilniuje buvo perlaidoti palaikai, rasti statant Karaliaus Mindaugo tiltą). Ypač smerkiamas naudos siekimas iš ant kapo augančių augalų – tai prilygsta mirusiojo išniekinimui. Pavyzdžiui, nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik tada, jei jis kelia grėsmę antkapiui, tačiau panaudoti medieną savo reikmėms yra draudžiama. Draudžiama kapinėse nupjauta žole šerti gyvulius, naudoti kapuose užaugusius vaistinius augalus. Dėl to kartais žydų kapinės įgaudavo netvarkingumo, nesirūpinimo jomis vaizdą. Yra draudžiamas bet koks veiksmas kapinėse, kuriuo gali būti parodyta nepagarba mirusiajam. Kapinėse negalima atlikti kasdienybę primenančių veiksmų: valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, ganyti gyvulių, eiti per kapines, norint susitrumpinti kelią. Kapinių teritorijoje draudžiama nešioti talitą ir tfilin arba naudotis Toros ritiniu, nes tai įžeistų mirusįjį, nebegalintį atlikti ritualinių apeigų.

 

 

 

 Talitas

 

Vyrų po drabužiais vilkimas berankovis apsiaustas, kurio kutai gali būti ištraukiami ant drabužių. Talitas dažniausiai vilikimas ritinių pamaldų, Jom Kipuro ir kai kurių kitų ceremonijų metu. Talitas suvokiamas kaip šventas ir labai svarbus daiktas. Tikintys žydai per savo gyvenimą dėvi tik kelis talitus, dažniausiai jei gaunami dovanų vestuvių, bar micvos ar religinių studijų baigimo proga. Mirus žmogui jis laidojamas aprengtas kitel ir užklojamas talitu. Nejudėjai talito devėti negali, moterims leidžiama devėti tik moderniai ortodoksinėse bendruomenėse.

Istoriškai talitas susijęs su žydų pareiga devėti drabužį prie kurio keturių kampų yra pritvirtinti cicit ir yra antikinių laikų bei beduinų drabužių – apsiaustų ir togų palikuonis. Yra dviejų rūšių talitai – talit katan – mažesnis, dėvimas kasdieną ir talit gadol, didesnis dėvimas pamaldų metu. 

 Menora

Septinšakė žvakidė, kurioje Šventyklos laikais buvo deginamos alyvų aliejaus žvakės. Menora yra vienas seniausių judaizmo simbolių, tačiau po Šventyklos sugriovimo prarado liturginę funkciją, istorikas Jozepas Flavius teigė, kar romėnai Antrosios šventyklos menorą išgabeno į Romą, kur ji buvo saugoma iki barbarų užkariavimų. Tora sako, kad Dievas perdavė Mozei menoros formą. Šiais laikais Izraelio valstybės herbas vaizduoja menorą.

Senosios žydų kapinės šiandien

Reikia skirti dvi atminties vietas: senąsias žydų kapines ir holokausto žudynių vietas. Kapinės yra neatsiejama Lietuvos žydų bendruomenių dvasinės kultūros dalis. Iš išlikusių žydų gyvenimo Lietuvoje pėdsakų kapinės bene gausiausios savo skaičiumi. Senosios žydų kapinės laikytinos istoriniais žydų paveldo objektais Lietuvoje, tai akivaizdus žydų gyvenimo ir pasklidimo šalyje įrodymas.

1996 m. žydų kapinės pradėtos traukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal 2005 m. įsigaliojusį Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymą žydų kapinių apsauga reglamentuojama remiantis viešosios pagarbos tikslu. Į Registrą įtraukiamos ir neišlikę ar labai blogai išlikę kapinės.

 Žydų kapinės Zarasų krašte

Zarasuose išlikusios dvejos  žydų kapinės:

       1. Šaltupės skersgatvio gale, Zaraso ež. pusiasalyje (uždarytos XX a. 3

             dešimtm. – senosios) (ž. nuotr. galerijoje).

       2. Kauno g. (taip pat neveikiančios). (ž. nuotr. galerijoje).

 

       3. Senosios žydų kapinės taip pat yra  Dusetose, Salake ir Kuitenių

              k. (Antalieptės sen.).

 

 

 

 

 

Salako žydų kapinės

 

Į rytus nuo Salako, miške, yra senosios žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, tačiau paskutinis laidojimas vyko 1941 m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.

 

sal1

 

 

 

 

     sal2

 

 

 

sal3

 

 

 

 

 

Dusetų žydų kapinės

 

XIV a. turėjo būti Dusėtų dvaras ir miestelio užuomazga. 1508 m. Žygimantas Senasis dovanojo šį Užpalių valsčiaus valdą ir Sartų ežerą LDK maršalui Mikalojui Radvilai. 1520 m. Dusėtai galėjo būti miesteliu. 1530 m. J. Radvilos fundacijos rašte minimi žydų kapai, o kahalas turėjo duoti kasmet du karvės kumpius ir 40 svarų lajaus. Tais metais Dusetose jau buvo susiformavęs miestelis su turgaus aikšte, žydų bendruomene, karčemomis ir amatininkais. Tačiau, anot Algimanto Miškinio, tai diskutuotini duomenys, nes XVII a. antrojoje pusėje žydų Dusetose nebuvo. Miestelio savininkais buvo Pliateriai, Pacai, Piotrovskiai, Tyzenhauzai ir kitos Lietuvos didikų šeimos [1, 390].

1774 m. parapijoje buvo 4566 gyventojai, iš jų – 86 žydai, miestelyje buvo žydų laikomos karčemos ir „šinkai“. 1784 m. Dusetose buvo 20 žydų šeimų (79 asmenys) [1, 391]. 1847 m. miestelyje gyveno 47 žydų šeimos, o Dusetų kahalui priklausė 486 žmonės [1, 393]. Yra žinoma, kad per 1863 m. sukilimą, sukilėliai įsibrovė į miestelį, išgriovė miestelio vartus, o kelis žydus už „skundimus rusų valdžiai“ pakorė ar paskandino ežere [1, 393].

1879 m. kahalo rašte nurodoma, kad Dusetose galėjo dirbti apie 70 žydų amatininkų. 1885–1889 m. iš viso miestelyje buvo 734 gyventojai, o Dusetų kahalui priklausė 660 žydai, bet tik 150 iš jų turėjo namus ir vertėsi smulkia prekyba, kiti nekilnojamojo turto neturėjo, užsiėmė amatais ir padieniais darbais. 1897 m. buvo 1278 gyventojai, iš jų – 1158 žydai [1, 394].

1904 m. miestelio uriadnikas apkaltino žydus, kad jie neva išnuodijo valstiečių galvijus, 1905 m. Velykų 2-ąją dieną, uriadnikui vadovaujant, daugelis žydų namų buvo nusiaubti [1, 395–396]. Parduotuvės apiplėštos. Žydai užsibarikadavo viename name ir mėtė akmenis į riaušininkus. Vienas žydas – Icchakas Baronas buvo žiauriai nužudytas, o trys – rimtai sužeisti [2, 93]. 1910 m. kilus dideliam gaisrui, sudegė apie pusę žydų namų ir sinagoga. Veikė penki ar šeši chederiai [2, 94]. Pirmojo pasaulinio karo metu žydai nebuvo išvaryti iš miestelio, tačiau daugelis jų persikėlė į kitas vietas. Po karo liko apie 100 žydų.

XIV a. turėjo būti Dusėtų dvaras ir miestelio užuomazga. 1508 m. Žygimantas Senasis dovanojo šį Užpalių valsčiaus valdą ir Sartų ežerą LDK maršalui Mikalojui Radvilai. 1520 m. Dusėtai galėjo būti miesteliu. 1530 m. J. Radvilos fundacijos rašte minimi žydų kapai, o kahalas turėjo duoti kasmet du karvės kumpius ir 40 svarų lajaus. Tais metais Dusetose jau buvo susiformavęs miestelis su turgaus aikšte, žydų bendruomene, karčemomis ir amatininkais. Tačiau, anot Algimanto Miškinio, tai diskutuotini duomenys, nes XVII a. antrojoje pusėje žydų Dusetose nebuvo. Miestelio savininkais buvo Pliateriai, Pacai, Piotrovskiai, Tyzenhauzai ir kitos Lietuvos didikų šeimos [1, 390].

1774 m. parapijoje buvo 4566 gyventojai, iš jų – 86 žydai, miestelyje buvo žydų laikomos karčemos ir „šinkai“. 1784 m. Dusetose buvo 20 žydų šeimų (79 asmenys) [1, 391]. 1847 m. miestelyje gyveno 47 žydų šeimos, o Dusetų kahalui priklausė 486 žmonės [1, 393]. Yra žinoma, kad per 1863 m. sukilimą, sukilėliai įsibrovė į miestelį, išgriovė miestelio vartus, o kelis žydus už „skundimus rusų valdžiai“ pakorė ar paskandino ežere [1, 393].

1879 m. kahalo rašte nurodoma, kad Dusetose galėjo dirbti apie 70 žydų amatininkų. 1885–1889 m. iš viso miestelyje buvo 734 gyventojai, o Dusetų kahalui priklausė 660 žydai, bet tik 150 iš jų turėjo namus ir vertėsi smulkia prekyba, kiti nekilnojamojo turto neturėjo, užsiėmė amatais ir padieniais darbais. 1897 m. buvo 1278 gyventojai, iš jų – 1158 žydai [1, 394].

1904 m. miestelio uriadnikas apkaltino žydus, kad jie neva išnuodijo valstiečių galvijus, 1905 m. Velykų 2-ąją dieną, uriadnikui vadovaujant, daugelis žydų namų buvo nusiaubti [1, 395–396]. Parduotuvės apiplėštos. Žydai užsibarikadavo viename name ir mėtė akmenis į riaušininkus. Vienas žydas – Icchakas Baronas buvo žiauriai nužudytas, o trys – rimtai sužeisti [2, 93]. 1910 m. kilus dideliam gaisrui, sudegė apie pusę žydų namų ir sinagoga. Veikė penki ar šeši chederiai [2, 94]. Pirmojo pasaulinio karo metu žydai nebuvo išvaryti iš miestelio, tačiau daugelis jų persikėlė į kitas vietas. Po karo liko apie 100 žydų šeimų [2, 94].

Po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m., miestelyje buvo įsteigta pieno perdirbimo bendrovė, veikė garinė pieninė (nuo 1930 m.), elektrinė, du bankai, du gariniai malūnai, saldainių dirbtuvė „Romuva“, agronomo, teismo, notaro ir valsčiaus įstaigos, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, pradinės lietuvių ir žydų mokyklos, buvo apie 40 krautuvių, rinkosi turgus du kartus per savaitę ir keturios mugės per metus [1, 399]. Miestelyje žydai vertėsi smulkia prekyba ir amatais. Buvo 32 meistrai žydai (aštuoni siuvinėtojai, penki skerdėjai, penki batsiuviai, keturi kalviai, du kepėjai). Taip pat buvo keli ūkininkai. 1924 m. buvo įsteigtas Žydų liaudies bankas. Dėl ekonomikos būklės daugelis emigravo į Pietų Afriką, JAV, Palestiną. Buvo Tarbut mokykla, kurioje buvo 65 mokiniai. Veikė žydų biblioteka ir dramos būrelis. Sporto klubui „Makabi“ priklausė 50 narių [2, 94].

1938 m. buvo 2018 gyventojų [1, 400]. 1941 m. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, liepos 1 d. naciai Užtiltėje įrengė getą. Liepos 30 d. ar rugpjūčio 1 d. sušaudyta keliolika žydų, o rugpjūčio 24 d. likusieji išvežti į Pakungės miško stovyklą, kur naktį nacių būrys juos išžudė. Žydų namuose apsigyveno miestelio gyventojai bei iš kaimų pasitraukę žmonės [1, 401].

 

 

 

Neatpažįstamai sutvarkytos žydų kapinės

dusk

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tie, kuriems neseniai teko lankytis Zarasų senosiose žydų kapinėse, turėjo maloniai nustebti: ten, kur neseniai augo miško brūzgynai, dabar rikiuojasi iš tolo matomi šimtamečiai paminklai. Kultūros paveldo departamentui (toliau – Departamentui) pateikus raštišką reikalavimą, Zarasų rajono savivaldybė šią saugomą amžino poilsio vietą sutvarkė: išgenėjo medžius, atnaujino paminklus, sutvarkė keliuką.

          Sausio mėnesį, kai, vykdydamas patikrinimą senosiose žydų kapinėse, lankėsi Departamento Utenos teritorinio padalinio inspektorius Edmundas Vilkas, miške esanti jų dalis buvo itin apleista. Paminklus čia visiškai dengė tanki augmenija: negenimos krūmų atžalos bei jauni medeliai. Tačiau dabar kapinaitės jau tvarkingos.

Departamento Utenos padalinio vedėjas Arūnas Giraitis džiaugėsi: „Reikėjo padaryti tiek nedaug: brūzgynus nugenėti, dulkes nupūsti ir Zarasai praturtėjo istorinę atmintį saugančia vieta, kur galės užsukti miestiečiai ir Lietuvos žydų istorija besidomintys svečiai. Dabar, kai puikiai matosi ne tik paminklai, bet ir išlikę hebrajiški užrašai, apima ypatingas jausmas. Į šią vietą tapo patogiau ir atvažiuoti – į kapines vedantis skersgatvis neseniai buvo nužvyruotas".

Nors žydų kultūros ženklų Zarasuose šiandien išlikę nedaug (senosios kapinės – vienintelis į Kultūros vertybių registrą įtrauktas šio pobūdžio objektas), prieš pora šimtmečių šios tautos žmonės sudarė nemenką miestelio gyventojų dalį. Kaip nurodė Edmundas Vilkas, žydų Zarasuose ėmė gausėti XIX a. pradžioje, atsigaunant amatams ir prekybai. 1825 m. inventoriuje minima, jog miestelyje tuo metu stovėjo 36 krikščionių ir net 50 žydų namų. Pastarieji buvo susitelkę pietinėje miesto dalyje aplink aikštę, Ukmergės ir Daugpilio gatvėse, kur veikė žydų smuklės, sinagogos, krautuvėlės, špitolė ir pirtis. Iki 1884 m. Zarasuose iškilo šeši Žydų maldos namai. Šimtmečius čia gyvenusios bendruomenės Zarasai neteko 1941m., kai vietiniai žydai buvo sušaudyti Krakynės miške. Jų atminimui toje vietoje buvo įrengtas memorialas, šiandieną taip pat įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Kultūros paveldo departamento inf.

 

 

Per beveik 700 gyvenimo Lietuvoje metų žydai sukūrė turtingą, įvairialypę kultūrą. Mūsų krašte gyvenę žydai taip pat paliko ryškų pėdsaką tiek šio krašto ekonomikoje, tiek kultūriniame gyvenime.

 

Žymūs žydų tautybės žmonės

 

Yjeguda Penas (1854 – 1937)

 

Šiemet sukanka 161 metai, kai Zarasuose (Novoaleksandrovske) gimė žymus dailininkas ir pedagogas, pasaulinio garso dailininko Marko Šagalo mokytojas, Yjeguda Penas (1854 – 1937). Prieš dvejus metus atverstas įdomus kultūros puslapis – Zarasų krašto muziejus įgyvendino projektą ,,Žydų kultūros kelias (vaizduojamieji menai):Yjeguda M. Penas ir jo garsūs mokiniai”, suorganizuota tarptautinė konferencija šia tema.

Tęsdamas kultūros paveldo pažinimo ir sklaidos idėją muziejus praėjusiais metais parašė projektą ,,Yjegudai Penui -160“ ir, gavęs dalinį Lietuvos kultūros tarybos prie Kultūros ministerijos finansavimą, atliko didelį darbą, kad į Zarasus atkeliautų Y. Peno kūrybos darbų paroda. Ji buvo atidaryta 2014 m. rugpjūčio 14 d. Zarasų miesto šventės proga per Žolinę.

2014 m. rudenį Muziejus parengė Regionų kultūros plėtros projektą ,,Žydų kultūros kelias (atradimai): Antonas Brodovskis”, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. 2014 m. lapkričio 4-6 dienomis įvyko projektinės darbo grupės vizitas į Vitebską, kurio tikslas – susipažinti, ištirti ir užfiksuoti mūsų kraštiečio kolekcininko A. Brodovskio,  (1859–1928), gimusio Zarasuose, kolekcijų vertybių, numatyti tolesnės kultūrinės veiklos perspektyvas, bendradarbiavimo formas. Rezultatas – parengta ir atvežta į Zarasus kraštiečio kolekcininko Antono Brodovskio kolekcijos rinkinių paroda, kuri buvo atidaryta Muziejuje šių metų gegužės 16 dieną, išleistas parodos katalogas. Tuomet, vizito metu, atrinkti ir Y. Peno paveikslai būsimai antrajai parodai Zarasuose. Tad žymaus mūsų kraštiečio dailininko Y. Peno kūriniai vėl žavės zarasiškius ir miesto svečius rugpjūčio mėnesį, tradiciškai per Zarasų miesto gimtadienį (bus švenčiama 509-rių metų sukaktis).

Kraštietis žydų kilmės dailininkas gimė neturtingoje daugiavaikėje žydų amatininko šeimoje 1854 m. birželio 5 d., anksti liko našlaitis – tėvas mirė, kai berniukas buvo vos ketverių. Religinėje mokykloje prie sinagogos jis ypač susidomėjo priešimu. Jau vaikystėje jis mėgo piešti humoristinius draugų portretus už ką neretai gaudavo lupt per rankas. Nuo trylikos metų Y. Penas priverstas uždarbiauti dažytojo pagalbininku Daugpilio mieste (Latvijoje). Jau tuomet jis pradėjo piešti reklamines iškabas, iliustracijas iš knygų, buitines sceneles. 1879 m. Y. Penas įstoja į Sankt Peterburgo dailės akademiją, o baigęs ją grįžta į Daugpilį (Latvija), vėliau barono N. N. Korfo kvietimu persikelia gyventi ir kurti į barono dvarą netoli Kreicburgo (vietovė pusiaukelėje tarp Daugpilio ir Vitebsko), po to ir vėl persikelia gyventi į Sankt Peterburgą ir gauna leidimą gyventi ten nuolat.

Į Vitebską (Baltarusija) dailininkas Y. Penas atvyko vedamas svajonės įkurti privačią dailės mokyklą, kuriai leidimą palankausiai buvo gauti Vitebske. Šiame mieste prasideda dailininko aktyvus kūrybinis laikotarpis. Privati ,,.Peno piešimo ir dailės mokykla” gyvavo nuo 1892 m. iki 1918 m. Didžioji dauguma Y. Peno mokinių buvo žydai. Tuo metu 52 procentus Vitebsko gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Y. Peno mokiniai savo prisiminimuose pasakoja, jog mokytojas Y. Penas buvo labai aukštos kultūros žmogus, dėmesingas, viską aiškino ramiai, niekuomet nekėlė balso, jis mėgo piešti savo mokinius (garsus jo Marką Šagalą jaunystėje vaizduojantis portretas, nutapytas 1914 m.).

Kai M. Šagalas įkūrė Vitebske aukštąją dailės mokyklą, jis pakvietė savo mokytoją Y. Peną ne tik dėstyti, bet ir būti prorektoriumi. M. Šagalo įkurta Vitebsko aukštoji dailės mokykla tapo dailininkų reformatorių – radikalų buveine, kur įsikūrė grupė ,,JUNOVIS” (Utverditeli novogo iskustva). Visa tai susiję su garsaus dailininko K. Malevičiaus atvykimu į Vitebską 1919 m. pabaigoje. Šiuos laikus menotyrininkai vadina Vitebsko renesansu, o miestą – avangardinės dailės centru. Tačiau jau 1921 m. garsios dailininkų grupės nariai išvyksta. M. Šagalo įkurta aukštoji dailės mokykla patiria daug pokyčių (nuo aukštosios iki technikumo), 1923 m. Y. Penas palieka šią mokyklą dėl nesutarimų su vadovybe ir mokyklos perkėlimo į netinkamas patalpas.

Dailininkas Y. Penas sukūrė per 800 darbų: piešinių, eskizų, etiudų, portretų. Jam ypač gerai sekėsi butiniai vaizdeliai iš žydų amatininkų gyvenimo, kurį puikiai pažino nuo vaikystės, kompoziciniai portretai. Y. Peno idealas – garsusis Rembrantas, dailininkui patiko kurti Rembranto manieroje. Vienas garsiausių dailininko pavekslų ,,Skyrybos” (1907 m.). Jis turėjo ir savo mūzą – Basią Aselrod iš Pskovo (Baltarusija), kurios portretus mėgo tapyti. Y. Penas bendravo su garsiu dailininku Ilja Repinu, kurio sodyba buvo visai šalia Vitebsko. 

Y. Peno darbai buvo pristatomi parodose Sankt Peterburge, jis dalyvavo Sankt Peterburgo dailės akademijos organizuojamose parodose, 1925 m. Minske buvo eksponuojami 42 dailininko darbai. 1933 m. vyko Y. Peno kūrybinio 50-mečio paroda, kuria jis rūpinosi pats. Dailininkas namuose saugojo visus savo darbus, skurdžiame bute sienos buvo nuo grindų iki lubų nukabinėtos dailininko darbais. Juos jis norėjo dovanoti Vitebsko miestui, tačiau niekaip negalėjo rasti tinkamų tam patalpų, o bet kokių dailininkas nenorėjo. Įdomus ir tas faktas, jog dailininkas savo darbų neparduodavo, visi jie buvo saugomi jo namuose, anot jo, ,,nenorėjo prekiauti savo įkvėpimu”. Deja, kaip įtariama, būtent dėl turtingos darbų kolekcijos 83 metų Y. Penas nužudytas namuose naktį. Vėliau buvo apkaltinti giminaičiai, siekę pasipelnyti iš jo kūrybos. Dailininkas palaidotas Vitebske Starosiomensko kapinėse.
          Vitebske po dailininko Y. Peno mirties buvo įkurta jo paveikslų galerija, kurioje 1939-1941 metais buvo eksponuojama per 80 dailininko darbų, tačiau po Antrojo pasaulinio karo iš evakuacijos Saratove sugrįžo tik dalis dailininko darbų, daug jų dingo, keletas darbų saugomi Baltarusijos Respublikos dailės muziejaus archyvuose. Dailininkas Yjeguda Penas išugdė pasaulinio lygio dailininkus M. Šagalą, O. Cadkiną, E. Lisickį bei daugelį kitų gerų dailininkų ir skulptorių.
          Antroji Y. Peno darbų paroda Zarasuose reikšmingas kultūros įvykis, gera proga zarasiškiams ir miesto svečiams  pratęsti pažintį su mūsų kraštiečio dailininko  asmenybe ir jo kūryba, praplėsti žydų kultūros bei apskritai istorijos ir kultūros paveldo, esančio užsienyje, pažinimo galimybes.

 

 

          Dailininkas Yjeguda (kiti vardo variantai – Judelis, Jurijus) Penas pirmiausia garsus kaip pirmasis pasaulinio garso dailininko Marko Šagalo mokytojas, tačiau ir pats dailininkas puikus menininkas, įkūręs Vitebske (Baltarusija) dailės mokyklą bei išugdęs daug garsių dailininkų. Jis sukūrė per 800 darbų: piešinių, eskizų, etiudų, portretų. Jam ypač gerai sekėsi buitiniai vaizdeliai iš žydų amatininkų gyvenimo, kurį puikiai pažino nuo vaikystės, kompoziciniai portretai. Zarasams svarbus dailininko paveikslas ,,Namas, kuriame gimiau” (1886-1890. Vienas garsiausių dailininko paveikslų ,,Skyrybos” (1907 m.). Įdomus – ,,Mergina, apsirengusi baltai” (1889).

1937 m. Y. Penas (83 m.) buvo nužudytas. Byla iki šiol neišaiškinta. Y. Penas palaidotas Vitebske. Po dailininko Y. Peno mirties Vitebske įkurta jo paveikslų galerija, kurioje 1939-1941 metais buvo eksponuojama per 80 dailininko darbų, tačiau po Antrojo pasaulinio karo iš evakuacijos Saratove sugrįžo tik dalis dailininko darbų, daugelis jų dingo, keletas saugomi Baltarusijos Respublikos dailės muziejaus archyvuose. 

   Dailininkas Yjeguda Penas išugdė pasaulinio lygio dailininkus M. Šagalą, O. Cadkiną, E. Lisickį bei daugelė kitų gerų dailininkų ir skulptorių.

penasnamas

 

Y. Penas. „Namas, kuriame gimė Penas“ („Namas, kuriame aš gimiau“). 1886 – 1890 m., kartonas, popierius, aliejus, 32,5 х 47,5 cm.

penas

 

Y. Penas. „Autoportretas su palete“. 1898 m., drobė, aliejus, 60,5х49 cm.

 

 

Antonas Brodovskis (1959 -1928)

 

brodovskis

 

Rinkimas, kolekcionavimas neatsitiktinai vadinami aistra: tik entuziastingi žmonės gali daug ką paaukoti dėl neišvaizdžios monetos, sudūlėjusio rankraščio, seniai nebenaudojamo daikto. Suvokti susidomėjimo jais reikšmę reikia laiko, kuriam praėjus kažkada įprasti daiktai tampa retais, unikaliais artefaktais, bylojančiais ainiams  apie praeitį
Vienas iš tokių aistringų kolekcininkų buvo A. Brodovskis, Rafailo. Jis gimė 1859 m. spalio 8 dieną neturtingų miestelėnų šeimoje Petrūniškio vienkiemyje, netoli Zarasų (anksčiau Novoaleksandrovsko), ir iš savo vaikystės galėjo prisiminti  tik senelės rūpinimąsi juo bei tai, kad brolis ir sesuo dažnokai jį apkuldavo. Tenka tik stebėtis, kaip neaukštos socialinės kilmės ir ribotų finansinių galimybių žmogus, nieko bendro neturėjęs su mokslu, tačiau savarankiškai daug ko išmokęs, ne tik surinko reikšmingas ir vertingas keliolikos sričių kolekcijas, bet ir iki paskutinio atodūsio jas saugojo visų žmonių labui.
 1920 m. vid. A. Brodovskio tarnybos lape atsirado įrašas, papildantis faktus apie jo vaikystę: ,,Romos katalikų tikėjimo, lietuvis. Gimiau 1859 m. spalio 8 dieną“; „Miestelėnų darbininkų sūnus: tėvas iš dalies žemdirbys, motina – siuvėja, virėja“, „Jokio nekilnojamojo turto neturiu ir niekada neturėjau. Tėvai turėjo seną medinį namą Petruniškių vienkiemyje prie Novoaleksandrovsko, miesto žemėje, už kurią kasmet mokėjo miesto valdybai (pavyzdžiui, 1880 metais 45 kapeikos nuomos)“.
Paties A. Brodovskio sudarytame tarnybos lape nurodoma, kad 1875 m. jis baigė Novoaleksandrovsko apskrities mokyklą, po to vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo raštvedžiu pas teismo tardytoją, kanceliarijos tarnautoju iždinėje, miesto dūmoje, kitose Novoaleksandrovsko įstaigose.
A. Brodovskis savišvietos būdu išmoko pačių įvairiausių dalykų – geologijos, geodezijos, mineralogijos, biologijos, paleontologijos, kosmografijos, architektūros, fortifikacijos, archeologijos, numizmatikos, sfragistikos, heraldikos. 
1881 m. (kitur nurodoma 1882 m.) A. Brodovskis sugebėjo gauti plytų gamyklos valdytojo pareigas Kaune. Po to dirbo Kauno pilies, Liubavos (Latvija) karinio uosto (nuo 1892 iki 1893 m.) statybose. 1893 m. rugsėjį buvo pervestas į Vilniaus apygardos inžinerijos valdybą statybų techniku ir braižytoju. 
Nuo mokyklinių metų tikra A. Brodovskio aistra tapo rinkimas visko, kas „išeina už ribų apie įprastą senovės, mokslo, meno, rankdarbių suvokimą“. A. Brodovskis praneša apie savo muziejaus gimimą taip: „Surinkti savo gimtinės (Novoaleksandrovsko miestas, Kauno gubernija) ežerų pakrantėse akmenukai pasitarnavo mineralogijos rinkiniui ir jos studijoms. Visos atsitiktinai pasitaikiusios monetos tapo postūmiu sisteminiam kolekcionavimui ir numizmatikos mokymuisi. Nuo to laiko, kai atsirado ,,nuosavų pinigų“, t. y. grašių už pamokas, įgimta aistra rinkti įgavo vis platesnius mastus ir mokslinį įprasminimą. Vėliau nepertraukiamai 37 metus tarnaudamas karinėje žinyboje laisvai samdomu statybos techniku ir naudodamasis gausybe atliktų žemės darbų žymiai papildžiau savo geologijos, mineralogijos, paleontologijos kolekcijas, tuo pat metu mokydamasis šių mokslo šakų“.
Profesionali veikla ir tikriausiai platus pažinčių ratas padėjo papildyti rinkinį, kuris buvo išdėstytas dviejuose A. Brodovskio buto kambariuose Zavalnojos gatvėje, namo Nr. 10, Vilniuje, ir 1906 m. atidarytas lankytojams keistu pavadinamu –,,Senienų ir meninės pramonės muziejus".  Jame tuo metu buvo sukaupta 20 tūkstančių įvairiausių eksponatų: fosilijos (augalų, gyvūnų suakmenėjimai), mineralai, ginklai, spaudai, laikrodžiai, paveikslai, ikonos, varpeliai, vėduoklės, porceliano dirbiniai, siuviniai, per tūkstantį medalių, apdovanojimų ir pasižymėjimo ženklų, per penkis tūkstančius monetų (iš Graikijos, Vatikano, Prūsijos, Azijos ir Afrikos šalių, iš Antikos ir senovės Romos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų) ir dar daug kitokių daiktų. 
Vėliau kolekcininkas drauge su muziejumi persikėlė į Semenovskajos gatvę, namo Nr.10. 1911 m. leidinyje ,,Visas Vilnius“ paskelbta tokia informacija: „Brodovskio Senienų ir Meno-Pramonės muziejus. Atidarytas kasdien nuo 10 val. ryto iki 10 val. vakaro. Muziejuje yra skyrius, kuriame surinkti 1812 metų Tėvynės karo paminklai. Įėjimo mokestis 25 kap.“.
Bet likimas lėmė taip, jog 1915 m. kartu su inžinerijos valdyba ir dalimi savo rinkinių A. Brodovskis buvo evakuotas į Vitebską. Čia mirė jo žmona, o jis pats 1918 m. kovą, pablogėjus sveikatai, išėjo iš tarnybos. Ir visgi po to kolekcionierius rado savyje jėgų imtis nelengvos veiklos – įkurti Vitebske muziejų ir tarnauti jam iki paskutinių gyvenimo dienų.
Kaip rašė A. Brodovskis, atsiliepdamas į Vitebsko gubernijos liaudies švietimo skyriaus kvietimą padėti liaudies švietimo reikaluose, jis pasiūlė įkurti Vitebske muziejų, kuriam sutiko perduoti savo kolekcijas. Pasiūlymas buvo priimtas ir 1918 m. lapkričio 12 d. A. Brodovskis buvo paskirtas Vitebsko gubernijos muziejaus vedėju.
1920 m. Vitebske sudarytoje ataskaitoje apie muziejaus darbą A. Brodovskis išvardina 40 kolekcijų, kurių pagrindą sudarė jo paties eksponatai – piliakalnių senienos, mineralai, vėduoklės, varpeliai, laikrodžiai, pypkės, ginklai, paveikslai, autografai… Iš viso daugiau kaip 10 tūkstančių daiktų. 
A. Brodovskiui teko įdėti nemažai pastangų remontuojant muziejaus patalpas, ieškant vitrinų, įrengimų. 1919 m. gegužę – birželį, įsigijus vitrinų, buvo įrengta ekspozicija ir muziejus jau priėmė lankytojus. 1921 m. A.  Brodovskiui už aktyvią įvairiapusę veiklą suteiktas Darbo didvyrio vardas.  
1924 m. pab. muziejui buvo perduotas Vitebsko rotušės pastatas, kurį atnaujinus A. Brodovskis buvo paskirtas į mokslinio bendradarbio pareigas. Kaip ir anksčiau, kolekcionierius aktyviai dalyvavo šviečiamajame ir kraštotyros darbe: skaitė paskaitas klubuose, kariniuose daliniuose, mokymo įstaigose; buvo Vitebsko istorijos paminklų ir meno apsaugos komisijos, Vitebsko Pasaulio pažinimo mėgėjų draugijos  skyriaus, Vitebsko apskrities kraštotyros draugijos valdybos, įkurtos 1924 m., prezidiumo narys. 1928 m. pradžioje A. Brodovskis sunkiai susirgo ir kovo 17 d. mirė.
Nepaisant visų tolesnio laiko peripetijų, didelė dalis A. Brodovskio surinktų daiktų buvo išsaugota Vitebsko srities kraštotyros muziejaus fonduose ir dabar mes galime pamatyti puikius XIX a. – XX a. pradžios porceliano, siuvinių ir buities daiktų pavyzdžius, Europos šalių, Rusijos, Azijos ir Amerikos apdovanojimų, medalių ir monetų kolekcijas. 

Šaltiniuose nurodoma, jog ,,40–ties įvairių kolekcijų, pakliuvusių į Vitebską, skyrius anksčiau (iki 1915 m.) buvo A. Brodovskio Vilniuje įkurto žydų muziejaus prie Žydų senovės mylėtojų draugijos, kurios nariu jis buvo, centru".

Parodoje, kuri veikė iki 2015 m. liepos 2 d., buvo pateikta tik nedidelė dalis A. Brodovskio kolekcijos eksponatų (152 vertybės).

br1 br2 br3 br4 br5 br6 br7

 

 

Moisiejus Botvinikas (1901 – 1984)

 

Moisiejus Botvinikas gimė Kaune. Dvidešimties, sukūręs šeimą, atvyko gyventi į Zarasus. Fotografo amato jis jau buvo išmokęs, tad pirmąją savo fotoateljė įsirengė žmonos brolio namuose, o vėliau perkėlė ją į savo paties pastatytą namą (dabartinėje Bajorų gatvėje – trumpoje gatvelėje, kurioje dar yra išlikę ir iki 1941 metų veikę žydų maldos namai). Senose patalpose atidarė elektros prekių parduotuvę, kurioje buvo prekiaujama pirmaisiais radijo aparatais Zarasuose.

M. Botvinikas 1919-1920 metais buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, o gyvendamas Zarasuose įkūrė bei vadovavo žydų, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atkūrime, sąjungai. Šiai organizacijai priklausė ir daugiau Zarasų miesto žydų: Kružas, S. Buršteinas, Binderis, Žalkindas, Liubockis, J. Gordonas, Chackelis. Taip pat M. Botvinikas buvo Šaulių sąjungos nariu ir 1930 metais Lietuvos kariuomenės įkūrimo dešimtmečio proga buvo apdovanotas medaliu.

1941 metais M. Botvinikas kartu su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą. Šešerius metus praleido Rešiotų lageryje, paskui dar aštuonerius – Krasnojarsko srityje. 1955 metais grįžo į Zarasus ir vėl dirbo fotografu. 1972 metais emigravo į Izraelį, kur 1984 metais mirė.

Šį žmogų pagrįstai galima laikyti profesionalios fotografijos pradininku Zarasų krašte. Šiandien Moisiejaus Botviniko fotografijos turi didelę istorinę vertę: šis fotografas daugybėje nuotraukų įamžino Zarasų miestą, jo apylinkes, krašto gyventojus.

 

1

 

Moisiejus Botvinikas

Moisejaus Botviniko ( Zarasų fotografas) duktė Bela prie savo karvės su kaimynų vaikais.1927 m.

 

botvinikas

 

Moisiejus Botvinikas

 

botvinikas2

botvinikas3

 

Moisiejus Botvinikas

 

 

 

 

botvinikas4

 

Fotografas M. Botvinikas su draugu prie stalo varto žurnalus. Kairėje pusėje – M. Botvinikas. Fotografijoje matyti spinta, spaudiniai.

 

botvinikas5

 

M. Botvinikas su žmona Galina ir dukrele Sonia.

 

botvinikas6

 

Fotografo M. Botviniko fotoateljė Zarasuose, 1924 metai.

 

botvinikas7

 

 

Fotografas Moisiejus Botvinikas Lietuvos kariuomenėje.

M. Botvinikas Rešiotų lageryje, 1946 m.

 

Parengė Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejaus kolekscijų saugotojas-kultūrinių renginių koordinatorius

 

Žydų mokyklos mokiniai apie 1937 m.

 

 

mokiniai

 

Naudingos nuorodos

www.zydai.lt

http://litvakai.mch.mii.lt

http://www.judeninostpreussen.de/front_content.php?idcat=203

http://www.archyvai.lt/exhibitions/zydai/paroda.htm

http://www.miestai.net/forumas/album.php?u=4893

https://www.facebook.com/pages/Lietuvos-Sinagogos-in-Lithuania/1554829244768233

http://www.holocaustatlas.lt

http://www.holokaustas.lt