You are here: Home > Naujienos > ANTONO BRODOVSKIO (1859 – 1928) KOLEKCIJOS PARODA ZARASŲ KRAŠTO MUZIEJUJE

ANTONO BRODOVSKIO (1859 – 1928) KOLEKCIJOS PARODA ZARASŲ KRAŠTO MUZIEJUJE

Brodovskio skelbimasZarasų krašto muziejuje gegužės 16 d., šeštadienį, 18 val., minint Tarptautinę muziejų dieną, atidaroma kraštiečio žymaus kolekcininko Antono Brodovskio rinkinių (senoviniai laikrodžiai, siuviniai, kamėjos, medaliai ir kita) paroda. 19 val. įvyks Baltijos gitarų kvarteto solisto Sergejaus Krinicino koncertas ,,Gitaros šedevrai nuo Baroko iki Jazz`o“.

Rinkimas, kolekcionavimas neatsitiktinai vadinami aistra: tik entuziastingi žmonės gali daug ką paaukoti dėl neišvaizdžios monetos, sudūlėjusio rankraščio, seniai nebenaudojamo daikto. Suvokti susidomėjimo jais reikšmę reikia laiko, kuriam praėjus kažkada įprasti daiktai tampa retais, unikaliais artefaktais, bylojančiais ainiams apie praeitį. 
Vienas iš tokių aistringų kolekcininkų buvo A. Brodovskis, Rafailo. Jis gimė 1859 m. spalio 8 dieną neturtingų miestelėnų šeimoje Petrūniškio vienkiemyje, netoli Zarasų (anksčiau Novoaleksandrovsko), ir iš savo vaikystės galėjo prisiminti  tik senelės rūpinimąsi juo bei tai, kad brolis ir sesuo dažnokai jį apkuldavo. Tenka tik stebėtis, kaip neaukštos socialinės kilmės ir ribotų finansinių galimybių žmogus, nieko bendro neturėjęs su mokslu, tačiau savarankiškai daug ko išmokęs, ne tik surinko reikšmingas ir vertingas keliolikos sričių kolekcijas, bet ir iki paskutinio atodūsio jas saugojo visų žmonių labui.
 1920 m. vid. A. Brodovskio tarnybos lape atsirado įrašas, papildantis faktus apie jo vaikystę: ,,Romos katalikų tikėjimo, lietuvis. Gimiau 1859 m. spalio 8 dieną“; „Miestelėnų darbininkų sūnus: tėvas iš dalies žemdirbys, motina – siuvėja, virėja“, „Jokio nekilnojamojo turto neturiu ir niekada neturėjau. Tėvai turėjo seną medinį namą Petruniškių vienkiemyje prie Novoaleksandrovsko, miesto žemėje, už kurią kasmet mokėjo miesto valdybai (pavyzdžiui, 1880 metais 45 kapeikos nuomos)“.
Paties A. Brodovskio sudarytame tarnybos lape nurodoma, kad 1875 m. jis baigė Novoaleksandrovsko apskrities mokyklą, po to vertėsi privačiomis pamokomis, dirbo raštvedžiu pas teismo tardytoją, kanceliarijos tarnautoju iždinėje, miesto dūmoje, kitose Novoaleksandrovsko įstaigose.
A. Brodovskis savišvietos būdu išmoko pačių įvairiausių dalykų – geologijos, geodezijos, mineralogijos, biologijos, paleontologijos, kosmografijos, architektūros, fortifikacijos, archeologijos, numizmatikos, sfragistikos, heraldikos. 
1881 m. (kitur nurodoma 1882 m.) A. Brodovskis sugebėjo gauti plytų gamyklos valdytojo pareigas Kaune. Po to dirbo Kauno pilies, Liubavos (Latvija) karinio uosto (nuo 1892 iki 1893 m.) statybose. 1893 m. rugsėjį buvo pervestas į Vilniaus apygardos inžinerijos valdybą statybų techniku ir braižytoju. 
Nuo mokyklinių metų tikra A. Brodovskio aistra tapo rinkimas visko, kas „išeina už ribų apie įprastą senovės, mokslo, meno, rankdarbių suvokimą“. A. Brodovskis praneša apie savo muziejaus gimimą taip: „Surinkti savo gimtinės (Novoaleksandrovsko miestas, Kauno gubernija) ežerų pakrantėse akmenukai pasitarnavo mineralogijos rinkiniui ir jos studijoms. Visos atsitiktinai pasitaikiusios monetos tapo postūmiu sisteminiam kolekcionavimui ir numizmatikos mokymuisi. Nuo to laiko, kai atsirado ,,nuosavų pinigų“, t. y. grašių už pamokas, įgimta aistra rinkti įgavo vis platesnius mastus ir mokslinį įprasminimą. Vėliau nepertraukiamai 37 metus tarnaudamas karinėje žinyboje laisvai samdomu statybos techniku ir naudodamasis gausybe atliktų žemės darbų žymiai papildžiau savo geologijos, mineralogijos, paleontologijos kolekcijas, tuo pat metu mokydamasis šių mokslo šakų“.
Profesionali veikla ir tikriausiai platus pažinčių ratas padėjo papildyti rinkinį, kuris buvo išdėstytas dviejuose A. Brodovskio buto kambariuose Zavalnojos gatvėje, namo Nr. 10, Vilniuje, ir 1906 m. atidarytas lankytojams keistu pavadinamu –,,Senienų ir meninės pramonės muziejus".  Jame tuo metu buvo sukaupta 20 tūkstančių įvairiausių eksponatų: fosilijos (augalų, gyvūnų suakmenėjimai), mineralai, ginklai, spaudai, laikrodžiai, paveikslai, ikonos, varpeliai, vėduoklės, porceliano dirbiniai, siuviniai, per tūkstantį medalių, apdovanojimų ir pasižymėjimo ženklų, per penkis tūkstančius monetų (iš Graikijos, Vatikano, Prūsijos, Azijos ir Afrikos šalių, iš Antikos ir senovės Romos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų) ir dar daug kitokių daiktų. 
Vėliau kolekcininkas drauge su muziejumi persikėlė į Semenovskajos gatvę, namo Nr.10. 1911 m. leidinyje ,,Visas Vilnius“ paskelbta tokia informacija: „Brodovskio Senienų ir Meno-Pramonės muziejus. Atidarytas kasdien nuo 10 val. ryto iki 10 val. vakaro. Muziejuje yra skyrius, kuriame surinkti 1812 metų Tėvynės karo paminklai. Įėjimo mokestis 25 kap.“.
Bet likimas lėmė taip, jog 1915 m. kartu su inžinerijos valdyba ir dalimi savo rinkinių A. Brodovskis buvo evakuotas į Vitebską. Čia mirė jo žmona, o jis pats 1918 m. kovą, pablogėjus sveikatai, išėjo iš tarnybos. Ir visgi po to kolekcionierius rado savyje jėgų imtis nelengvos veiklos – įkurti Vitebske muziejų ir tarnauti jam iki paskutinių gyvenimo dienų.
Kaip rašė A. Brodovskis, atsiliepdamas į Vitebsko gubernijos liaudies švietimo skyriaus kvietimą padėti liaudies švietimo reikaluose, jis pasiūlė įkurti Vitebske muziejų, kuriam sutiko perduoti savo kolekcijas. Pasiūlymas buvo priimtas ir 1918 m. lapkričio 12 d. A. Brodovskis buvo paskirtas Vitebsko gubernijos muziejaus vedėju.
1920 m. Vitebske sudarytoje ataskaitoje apie muziejaus darbą A. Brodovskis išvardina 40 kolekcijų, kurių pagrindą sudarė jo paties eksponatai – piliakalnių senienos, mineralai, vėduoklės, varpeliai, laikrodžiai, pypkės, ginklai, paveikslai, autografai… Iš viso daugiau kaip 10 tūkstančių daiktų. 
A. Brodovskiui teko įdėti nemažai pastangų remontuojant muziejaus patalpas, ieškant vitrinų, įrengimų. 1919 m. gegužę – birželį, įsigijus vitrinų, buvo įrengta ekspozicija ir muziejus jau priėmė lankytojus. 1921 m. A.  Brodovskiui už aktyvią įvairiapusę veiklą suteiktas Darbo didvyrio vardas.  
1924 m. pab. muziejui buvo perduotas Vitebsko rotušės pastatas, kurį atnaujinus A. Brodovskis buvo paskirtas į mokslinio bendradarbio pareigas. Kaip ir anksčiau, kolekcionierius aktyviai dalyvavo šviečiamajame ir kraštotyros darbe: skaitė paskaitas klubuose, kariniuose daliniuose, mokymo įstaigose; buvo Vitebsko istorijos paminklų ir meno apsaugos komisijos, Vitebsko Pasaulio pažinimo mėgėjų draugijos  skyriaus, Vitebsko apskrities kraštotyros draugijos valdybos, įkurtos 1924 m., prezidiumo narys. 1928 m. pradžioje A. Brodovskis sunkiai susirgo ir kovo 17 d. mirė.
Nepaisant visų tolesnio laiko peripetijų, didelė dalis A. Brodovskio surinktų daiktų buvo išsaugota Vitebsko srities kraštotyros muziejaus fonduose ir dabar mes galime pamatyti puikius XIX a. – XX a. pradžios porceliano, siuvinių ir buities daiktų pavyzdžius, Europos šalių, Rusijos, Azijos ir Amerikos apdovanojimų, medalių ir monetų kolekcijas. 
Parodoje, kuri veiks iki 2015 m. liepos 2 d., pateikta tik nedidelė dalis A. Brodovskio kolekcijos eksponatų (152 vertybės).

Sergej Krinicin gimė 1977 m. Breste (Baltarusija). Būdamas 14 metų pradėjo mokytis groti gitara pas Lietuvos klasikinės gitaros mokyklos įkūrėją Jurgį Rimkevičių. 1994 –1996 m. studijavo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. 1996 m.  įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurią sėkmingai baigė 2003 m. ir  įgijo magistro laipsnį. 2000 – 2002 m. stažavosi Maskvoje pas garsų rusų gitaristą ir pedagogą Aleksandrą Fraučį.
S. Krinicin yra Lietuvos klasikinės gitaros festivalių bei konkursų laureatas. 2002 m. grįžęs į Lietuvą, muzikas pradėjo aktyvią koncertinę veiklą šalyje ir už jos ribų. Gitaristas yra Baltijos Gitarų kvarteto solistas nuo pat kolektyvo įkūrimo, koncertavęs su daugeliu Lietuvos orkestrų. 2006 m. su Judita Leitaite A. Krinicin įrašė rusų romansų kompaktinę plokštelę. Nuo 2010 m. gitaristas kartu su  smuikininku Vilhelmu Čepinskiu įkūrė daug koncertuojantį ansamblį ,,Džentelmenų duetas“. 
S. Krinicin taip pat yra aktyvus pedagogas – 2001 m. įkūręs gitaros klasę Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, išugdė ne vieną respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatą.  Nuo 2011 m. gitaristas buvo pakviestas dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje.
2005 m. S. Krinicin sulaukė puikių įvertinimų po savo rečitalio prestižiniame A. Segiovijos tarptautiniame gitaros festivalyje Ispanijoje. ,,J. S. Bacho ,,Čakona d-moll“ ir Fracisco Tarregos ,,Venecijos karnavalas“ interpretacija tiek formos aiškumu, tiek skambinimo stiliaus grynumu buvo gimininga Andres Segovia manierai. Atlikėjo išraiška bei elegancija priminė didžiojo maestro Linareso kūrybą. Susirinkę į A. Segovia namą-muziejų klausytojai rečitalio metu pajuto visus nuostabiai muzikalaus atlikėjo sugebėjimus, kurie jausmingai ir karštai buvo publikos įvertinti,“ – rašė Ch. Parrilla ,,Diario jaen“ 2005 m. lapkričio 22 d. (Ispanija) straipsnyje ,,Nuostabus Sergejaus Krinicino koncertas“.

                     Maloniai kviečiame į renginį.

Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejaus kolekcijų saugotojas-kultūrinių renginių koordinatorius