Z. Medišauskienės pranešimas

Dr. Zita Medišauskienė

Lietuvos istorijos institutas

 

Zarasai devynioliktajame amžiuje

 

XIX amžius Zarasams yra labai svarbus vystymosi periodas. Kaip tik šiame amžiuje, palankiai susiklosčius aplinkybėms, Zarasai iš miestelio virto miestu, vienu iš lietuviškųjų gubernijų apskričių centrų. Kita vertus, kaina už tai buvo savo senojo vardo praradimas: bent jau oficialiojoje vartosenoje Zarasai arba lenkiška forma Jezerosy, o sulietuvinta Ežerėnai ilgam virto Novoaleksandrovsku.

                      XVIII a. pabaigoje buvusias LDK žemes inkorporavus į Rusijos imperijos sudėtį Zarasai buvo mažas miestelis, parapijos centras, priklausęs Vilniaus vyskupo “stalo valdoms”. Tačiau netrukus, t.y. 1797 m. vasario mėn. imperatoriaus įsaku, atėmus iš Vilniaus vyskupo žemės valdas ir ėmus jam mokėti atlyginimą pinigais, Zarasų ir Salako raktai, kaip ir Vydžiai, buvo paimti valstybės nuosavybėn ir paskirti dabar jau Lietuvos gubernatoriaus “stalo valdomis”, t.y. iš jų gaunamos lėšos ėjo gubernatoriaus išlaikymui[1].  Vargu, ar tai teigiamai paveikė miestiečių gyvenimą, greičiau priešingai, nes sudarant 1805 m. naują inventorių buvo gerokai padidintos dvaro, o, matyt, ir miestelio gyventojų prievolės[2]. Kita vertus, po visų sumaiščių nurimęs ir nusistovėjęs krašto gyvenimas davė ir teigiamų rezultatų. Juolab, kad Lietuvai tapus Rusijos dalimi, Zarasai tapo nebe pasienio miesteliu, bet šalia kelio įsikūrusiu miesteliu, kuriuo ėjo Rusijos centrinių gubernijų sausumos prekyba su Europos šalimis. Tokia padėtis sudarė gana palankias sąlygas miesteliui augti. Tiesa, šį augimą turėjo gerokai pristabdyti 1812 metai ir kovų su Napoleono kariuomene įvykiai.

Breslaujos apskritis, kuriai priklausė Zarasai, atsidūrė rusų armijos traukimosi ir prancūzų armijos žygio į Rusijos gilumą kelyje. Per Zarasus traukėsi generolo Vitgenšteino vadovaujama Rusijos kariuomenė, o ją sekė prancūzų II korpusas vadovaujamas maršalo Udino. Udino korpusas, susikovęs su rusais prie Vilkmergės, po to traukė paskui atsitraukiančius rusus per Aluntą, Uteną, Zarasus, Breslaują, Polocko link. Visai netoliese – per Rimšę, Drūkšius, Breslaują, Vitebsko link žygiavo ir III prancūzų korpusas, vadovaujamas maršalo Nėjaus[3]. Jau atsitraukianti Rusijos armija stengėsi po savęs nepalikti magazinuose sukrautų grūdų, taip pat šieno ir šiaudų atsargų,  todėl degino viską, ko negalėjo pasiimti su savimi. Įžengę prancūzai, nors ir būdami sau palankiame, savo sąjungininkų krašte, iš esmės elgėsi kaip užimtoje priešo teritorijoje. Prancūzų kariai, neretai skatinami ar net vadovaujami savo vadų, plėšė dvarus ir kaimus, niokiojo pasėlius, atiminėjo gyvulius ir maisto atsargas, degino pastatus, prievartavo moteris. Dvarininkai iš savo dvarų bėgo į didesnius miestus, o valstiečiai ir mažų miestelių gyventojai slapstėsi miškuose. Vietovėse, kur žygiavo ar ilgesniam laikui apsistojo prancūzai, buvo sudeginti ištisi miesteliai ir kaimai, išsibėgiodavo didesnioji dalis gyventojų. Regis, Breslaujos apskritis, taigi tikėtina ir Zarasai, savo gyventojų iniciatyvumo dėka išvengė tokių nuniokiojimų, kokius, pavyzdžiui, patyrė Lydos apskritis. Vienam iš dvarininkų -Tomui Wawrzeckiui vadovaujant, šioje apskrityje susikūrė bajorų savisaugos būrys, kuris kovojo su plėšikaujančiais prancūzų dezertyrais, taip pat slopino ir kylantį valstiečių pasipriešinimą prieš bajorus[4]. Tačiau dar labiau Zarasams pasisekė, kad miestelis neatsidūrė grįžtančių išbadėjusių ir sušalusių prancūzų armijos likučių kelyje, kai būdavo suvalgoma visa, kas gyva, ir sudeginama visa, kas degdavo, kas dar buvo likę po pirmojo puolamojo žygio. Tačiau net ir tokiu atveju, visą prancūzų buvimo Lietuvoje laikotarpį šiai armijai imamos rekvizicijos arkliais, grūdais, degtine ir kitais maisto produktais, taip pat audiniais sunkiai slėgė vietinius gyventojus, iš kurių neretai buvo atimamas paskutinis gyvulys ar paskutinė grūdų sauja. Tad, galima spėti, kad karo metu galėjo sumažėti ir Zarasų gyventojų, o likusių materialinė padėtis labai pablogėti. Iš prancūzmečio liko pasakojimas apie prie miesto buvusio liūno vardo kilmę – Mergoberža. Vietiniai pasakoję, kad į Zarasus atsibasčius prancūzams, vienas jų nuplėšė garbę vienai merginai. Šios merginos brolis nuėjo pasiskųsti prancūzų būrio viršininkui, bet šis vaikiną sukapojęs kardu. Mergaitė iš to skausmo nuėjusi ežero pakraštin, liūnan, kur augę beržai ir pasikorusi ant vieno beržo. Nuo to ir kilęs tos vietos pavadinimas Mergaberžis arba Mergoberža[5].

                      Nežiūrint visų napoleonmečio padarinių, Zarasai net ir tebebūdami miesteliu, po truputį augo ir plėtėsi. 1805 m. miestelio inventorius nurodo jame gyvenus 53 šeimas, t.y., A. Miškinio skaičiavimu, apie 300-350 žmonių[6]. Tuo tarpu 1825 m. oficialūs duomenys rodo Zarasuose gyvenus jau 424 žmones[7]. Tiek gyventojų skaičiumi, tiek savo išore XIX a. pirmajame ketvirtyje Zarasai buvo gana tipiškas lietuviškųjų gubernijų miestelis. Miestelio centre buvo turgaus aikštė, iš jos įvairiomis kryptimis ėjo penkios gatvės. “Prestižiškiausia” miestelio dalis, žinoma, buvo šalia turgaus, todėl prie turgaus aikštės spaudėsi daugiausia namų, beje, ir geriausieji namai taip pat. Paprastai tai būdavo prekyba užsiimančių žydų namai. Krikščionys, kurių dauguma net ir miesteliuose versdavosi žemės ūkiu, savo namus statė miestelių pakraščiuose, arčiau už miestelių ribų esančių ariamų miestelio žemių ir dirbamų laukų.

Kaip ir beveik visi to meto miesteliai, Zarasai buvo išimtinai mediniai: mediniai, dengti šiaudais buvo gyvenamieji miestiečių namai (namai ir grytelės), krautuvės, bažnyčia, sinagoga ir kiti pastatai. Apie turgaus aikštę rikiavosi medinės krautuvėlės. Jų skaičius nuolat kito, bet svyravo apie tris dešimtis. Mugių metu dar buvo pastatoma laikinių kioskų (balaganų). Kiekviena miestelio religinė bendruomenė turėjo savo maldos namus, taigi buvo katalikų bažnyčia, žydų sinagoga ir sentikių cerkvė. Prie bažnyčios buvo varpinė ir koplyčia, taip pat špitolė, t.y pavargėlių prieglauda. Katalikų bažnyčia miestelyje turėjo savo jurisdiką, t.y. teritoriją, kuri buvo ne miestelio, bet bažnyčios jurisdikcijoje. Joje be minėtos bažnyčios, varpinės, koplyčios ir špitolės, minima dar parapijos mokykla ir 9 sklypai. Parapijos mokykloje, matyt, kaip yra minima, vargonininkas ir mokė zarasiečių vaikus rašto.  Nė vienas miestelis neapsiėjo be karčiamų, štai 1833 m. Zarasuose jų minima net 20. Taip pat minimi užvažiuojamieji namai (austerija). Apskritai XIX a. pradžios mediniai, nušiurę ir sunykę miesteliai atrodė gana apgailėtinai, tačiau apie Zarasus buvo atsiliepiama gana palankiai, kaip apie “gerai apstatytą “ miestelį, kurio gyventojų “buitis nuolat gerėja”[8].

                      Zarasuose, kaip beje ir kituose panašiuose miesteliuose, gyventojų “viršūnėlę” sudarė pirkliai. 1833 m. Zarasuose jų minima 10, visi priklausė trečiajai, t.y. pačiai žemiausiajai gildijai. Trečios gildijos pirkliams buvo leista verstis smulkiąja, mažmenine prekyba, ir labai ribota didmenine prekyba. Prekybiniu tarpininkavimu paprastai versdavosi ir didelė dalis likusių miestiečių žydų, nors ir neturinčių prekybinių liudijimų. Kitą gyventojų grupę sudarė amatininkai, paprastai populiariausių, gyventojams teikiamų paslaugų atstovai. 1826 m. miestelyje, ko gero nepilnias duomenimis, gyveno 6 amatininkai: kalvis, puodžius, auksakalys ir kt. Miestiečiai – žemdirbiai vertėsi žemės ūkiu, o savo išaugintas daržoves, grūdus, pagamintus pieno produktus parduodavo vietiniame turguje savo sklypų neturintiems miestelio gyventojams.  Taip pat Zarasuose būta karinės įgulos, kurioje karių skaičius nuolat svyravo.

Taigi jau pati gyventojų sudėtis rodo, kad Zarasai ir jų gyventojai XIX a. pradžioje gyveno iš prekybos ir amatų. Šiuo laikotarpiu minima, kad miestelyje per metus vyko trys mugės, nors vėliau minimos tik dvi. Viena iš jų vyko žiemą, prasidėdavo per Tris Karalius ir trukdavo dvi savaites, kita didelė mugė vykdavo vasaros pabaigoje, nuo rugpjūčio 15 d. ir taip pat tęsėsi dvi savaites. Į muges atvykdavo pirklių net iš Rusijos miestų – Maskvos, Kazanės ir kt. su savo prekėmis. Mugių metu Zarasų ir aplinkinių vietovių gyventojai galėjo ilgesniam laikui apsirūpinti reikalingomis prekėmis ir parduoti savo užaugintus grūdus. Žiemos mugės pagrindinė prekė buvo arkliai. Miestelio amatininkams tai taip pat buvo proga parduoti savo gaminius apylinkių valstiečiams. Tiesa, jau pastebima, kad ir amžiaus pirmame ketvirtyje mugių prekyba ėmė smukti, dėl to buvo kaltinama maža Breslaujos apskrities gyventojų perkamoji galia  ir muitai bei kontrabanda, atgrasantys užsienio pirklius[9].       

                             Svarbus įvykis miestelio gyvenime buvo Sankt Peterburgo – Varšuvos plento, kuris ėjo per Zarasų miestelį, tiesimas 1830-1836 m. 1836 m. baigus tiesti minėtą plentą, Zarasai atsidūrė šalia vienos iš pagrindinių to meto transporto arterijų, kuria buvo palaikomas Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų ryšys su Vakarų Europos šalimis. Plentu vyko pirklių transportai, buvo gabenamas paštas, o diližanais  vežami keleiviai. Ypač intensyvus judėjimas plentu vyko Krymo karo metais (1853-1856 m.), kai Rusijos priešams blokavus Baltijos jūros uostus, visa imperijos europinės dalies prekyba su Prūsija ir kitomis vokiečių valstybėmis vyko tik sausuma ir vidaus vandens keliais. Tuo metu vežimai su kroviniais riedėję plentu be perstojo dieną naktį. Plentas davė postūmį miestelio augimui. Jame padaugėjo gyventojų, nes miestelyje įsikūrė plento priežiūros brigada, čia buvo pastatyta gerai įrengta pašto stotis, kurioje ne tik buvo keičiami pašto karietų arkliai, bet ir keliaujantieji turėjo galimybę apsistoti, pailsėti, pavalgyti. Gal būt ši pašto stotis ir yra tas vienintelis 1833 m. miestelyje buvęs mūrinis namas, tarp 100 miestelio namų. Pagaliau dideli pravažiuojančių srautai sudarė sąlygas uždirbti ir miestelio amatininkams, gal šiek tiek ir prekybininkams. Tačiau plento poveikis Zarasų prekybai buvo prieštaringas. Viena vertus, neabejotinai miestelio pirkliams pagerėjo susisiekimo sąlygos, prekių pervežimas pasidarė nepalyginamai lengvesnis ir pigesnis. Pavasario polaidis ar rudens lietūs jau nebeturėjo didesnio poveikio prekių gabenimui. Bet kita vertus, nutiesus plentą zarasiečiams  ir aplinkinių vietovių gyventojams tapo labai lengva pasiekti didžiausią to meto regiono centrą, didelį prekybos centrą – Dinaburgą (Daugpilį). Todėl ir miestelio, ir jo apylinkių gyventojai grūdus ir daržoves kas penktadienį geriau veždavo į Dinaburgą, kur ir kainos buvo aukštesnės, ir paklausa didesnė, nes šiame mieste savo agentus turėjo užsienio pirkliai, supirkinėję pirmiausia grūdus eksportui į Vakarų Europos šalis. Tačiau nuo viso to kentėjo ir menko pačių Zarasų prekyba.           

                      Tačiau lemiamą įtaką Zarasų raidai padarė kitas įvykis – tai miestelio tapimas miestu. Oficialiojoje Rusijos miestų gradacijoje miestais galėjo būti tik gubernijų ir apskričių centrai, taip pat retais atvejais vienas kitas didesnis miestas, neturėjęs savo apskrities arba vadinamieji neetatiniai miestai. Zarasams tapti miestu padėjo apskrities centro perkėlimas iš Vidžių į Zarasus. Pasakojama, kad 1836 m. Rusijos imperatorius Nikolajus I kartu su sosto įpėdiniu vykdamas naujuoju plentu apsistojo Zarasuose, klebonijoje pas kleboną Znamerovskį  nakvynei. Miestelio geografinė padėtis imperatoriui (kitais pasakojimais – sosto įpėdiniui) labai patiko, ir jis pasiūlė įkurti čia miestą, pavadinant jį, sosto įpėdinio garbei, Aleksandrovsku. Bet kadangi miestas Rusijoje tokiu pavadininmu jau buvęs, tai miestui suteiktas Novoaleksandrovsko vardas. Kiek tiesos esama šiame pasakojime, sunku pasakyti. Iš dokumentų aiškėja, kad jau 1835 m. būta idėjos perkelti apskrities centrą iš Vidžių į Zarasus[10]. Spėliojama, kad tokį sprendimą paskatino Vidžių gaisras, kai išdegė visas miestelio centras, tačiau tam prieštarautų faktas, jog 1834 m. liepos mėnesį degė ir Zarasai. Gaisro metu sudegė trys žydų maldos mokyklos, kareivių pulko ginklų sandėlis, 27 sodybos, atvykusių pirklių laikini prekybos kioskai[11]. Labiausiai tikėtina, kad apskrities centro perkėlimas susijęs su nuo 1835 m. pradėta Vilniaus gubernijos administracinio pertvarkymo reforma, kuria siekta suvienodinti pagal revizinių sielų skaičių gubernijos apskritis. Panašiu metu visoje imperijoje pradėtas valdymo racionalizavimas taip pat numatė kai kuriuos administracinio padalijimo pertvarkymus. Vienas iš reikalavimų, naujai apibrėžiamiems administraciniams vienetams buvo tas, kad administracinio vieneto centras, kiek tai įmanoma, būtų to vieneto viduryje. 1835 m. pradėta Vilniaus gubernijos reforma nusitęsė iki 1840 m. vasario 1 d. Jos metu buvo pakeistos beveik visų apskričių ribos, stengiantis apskritis sulyginti pagal revizinių sielų skaičių. Viena iš labiausiai reformos metu pasikeitusių apskričių buvo ir Breslaujos apskritis, iki tol kartu su Kauno apskritimi buvusios pačios mažiausios ir plotu ir gyventojų skaičiumi. Breslaujos apskritis buvo “sustiprinta” parapijomis iš Vilkmergės apskrities taip, kad jos teritorija padvigubėjo, o revizinių sielų skaičiumi susilygino su kitomis apskritimis[12]. Tačiau tokioje naujoje padvigubėjusioje ir ištįsusioje iš pietryčių į šiaurės vakarus apskrityje Vidžiai liko pietiniame apskrities pakraštyje, per visą apskrities ilgį nutolę nuo šiaurinių apskričių dalių. Tokia situacija buvo nepatogi ir apskrities gyventojams, kuriuos įvairūs reikalai versdavo kartas nuo karto vykti į apskrities centrą, ir apskrities valdžiai, ypač policijai, kuriai sunku būdavo sukontroliuoti pernelyg nutolusias vietoves. Zarasų padėtis šiuo požiūriu buvo kur kas palankesnė, nes geografiškai jie buvo arčiau apskrities centro. Kita vertus, svarbus faktorius buvo ir per Zarasus einantis plentas, lengvinęs tiek apskrities gyventojų susisiekimą su apskrities centru, o dar labiau valdžios įstaigų susisiekimą su gubernijos centru bei kariuomenės judėjimą apskrities centro link, kas kai kuriais atvejais galėjo būti labai svarbu. Matyt, visos tos aplinkybės lėmė, kad viešėdamas Zarasuose imperatorius pritarė pasiūlymui Breslaujos apskrities centrą perkelti iš Vidžių į Zarasus, kartu keičiant miesto ir visos apskrities pavadinimą. Tokiu būdu, 1839 m. gegužės 21 d. (birželio 2 d.) imperatoriaus paliepimu paskelbtas Senato įsakas, kuriuo apskrities centras iš Vidžių perkeliamas į Zarasus, kurie pavadinami Novoaleksandrovsku, o pati apskritis vadinama Novoaleksandrovsko apskritimi. Novoaleksandrovskas gavo visas miestų teises, penkeriems metams jo gyventojai pirkliai buvo atleisti nuo prekybinės rinkliavos, o miestiečiai nuo mokesčių, taip pat miesto gyventojai 5 metams atleisti nuo karinio postovio prievolės, t.y. prievolės apgyvendinti savo namuose karinės įgulos karius ir karininkus. Padegėliams buvo panaikintos mokesčių nepriemokos ir jiems nemokamai suteikta medienos namams pasistatyti. Po penkerių metų, kadangi miestas augo dar palyginti silpnai, lengvatos buvo pratęstos dar 25 metams. Nuo įsako paskelbimo datos apskritis iš Breslaujos tapo Novoaleksandrovsko apskritimi, formaliai jos centras buvo Novoaleksandrovskas. Tačiau apskrities įstaigų persikėlimas iš Vidžių vyko vangiai ir užtruko iki pat 1839 m. rugsėjo mėn. Ir tik valdžiai pagrasinus atleidimu iš darbo,  įstaigų valdininkai turėjo skubiai, per tris dienas, persikraustyti su savo įstaigomis į Novoaleksandovską. Naujame apskrities centre valdžios įstaigos pradėjo veikti 1839 m. rugsėjo 29 d.[13] 

                      Tuo pačiu metu, Zarasams tapus apskrities miestu, 1837 m. buvo sudarytas ir patvirtintas naujas miesto planas, juolab, kad dalis miesto prieš tai 1834 m. buvo išdegę. Planas sudarytas remiantis to meto planavimo principais, kurie taikyti visoje Rusijos imperijoje. Miesto planui pritaikyta, A. Miškinio teigimu, simetrinė schema, kurią sudarė radialinis-žiedinis gatvių tinklas. Šio autoriaus manymu, tai nebuvo vykęs, prie miesto geografinės padėties pritaikytas sprendimas, greičiau bendrarusiškų miestų planavimo taisyklių mechaninis pritaikymas[14]. Tačiau naujasis miesto planas turėjo ir teigiamų pusių. Siekiant namų statybą planuoti taip, kad būtų išvengta dažnų gaisrų ir ypač didelių nuostolių jų metu, vengta labai sugrūsti namus, tarp jų palikti didesni atstumai, kuriuos siūloma užsodinti medžiais gaisringumui sumažinti. Palei miesto pakraščius turėjo būti sodinamos medžių alėjos, o miesto centre numatyta vieta miesto sodui.    

Miesto tapimas apskrities centru reiškė, kad atsirado valstybinių įstaigų ir jų tarnautojų, o tai miesto gyventojams davė tam tikros naudos. Novoaleksandrovske kaip apskrities centre buvo įsikūrę gorodničiaus valdyba, apskrities bajorų vadovo kanceliarija, Bajorų globos įstaiga, Apskrities teismas, Zemskinis teismas (policija), Butų komisija, Skiepijimo nuo raupų komitetas, Kelių komisija, Natūrinių prievolių sulyginimo komitetas, Valstybės turtų apygardos valdyba, Kalėjimo komitetas. Be daugeliui komitetų pirmininkaujančio apskrities bajoro vadovo, renkamo į savo pareigas, šiose įstaigose atsirado darbo vietų ir miesto ar jo apylinkų gyventojams. Be to, apskrities centre būtinai turėjo būti miesto ir apskrities valdiški gydytojai, tai pat paštininkas, žemės matininkas. Taigi susiformavo iš valstybės tarnautojų miesto “elitas” – gorodničius, ispravninkas, apskrities iždininkas, teisėjas ir teismo posėdininkai, gydytojai, paštininkas, žemės matininkas, akcizo prižiūrėtojai, kitaip mokesčių inspektoriai. O visą valstybės tarnautojų  “komplektą” 6 deš. pradžioje sudarė apie 25-30 žmonių. Tai nėra daug, bet žinant, kad jie gaudavo valstybinį atlyginimą, turėjo samdytis butus ar statyti savo namus, vietiniame turguje pirkti maisto produktus ir naudotis vietos amatininkų paslaugomis, miestiečių ekonominiam gyvenimui tai jau buvo svari parama. Po baudžiavos panaikinimo valstybinių įstaigų skaičių papildė Taikos tarpininkų įstaiga ir Taikos tarpininkų suvažiavimas, kurie sprendė valstiečių klausimus; po karinės reformos – Karo prievolės įstaiga ir Apskrities karo viršininko valdyba. O valstybės tarnautojų skaičius ėmė viršyti 50 žmonių. 

                      Mieste būtinai turėjo atsirasti tokie valdiški pastatai kaip iždinė, pašto kontora, kalėjimas,  nuo 1852 m. – ligoninė.

                      Pradžioje Novoaleksandrovske, kol tai dar tebebuvo mažas miestelis, nors ir su miesto statusu, visus miesto reikalus tvarkė gorodničius ir gorodničiaus valdyba. Tik 1846 m. imperatoriaus įsakymu mieste buvo sudaryta miesto Dūma – miesto ir miestiečių savivaldos organas. Tačiau dėl miesto mažumo Dūmoje į viena buvo sujungta šešianarė dūma su miesto luomų išrinktais deputatais. Joje posėdžiavo ir miesto reikalus sprendė miesto galva ir trys  “balsuotojai” arba kitaip dūmos nariai. Jais buvo įvairių tikėjimų žmonės – katalikai, judėjai, stačiatikiai. 8 deš. dūma turėjo ir savo buhalterį. 

                      Novoaleksandrovskui tapus apskrities centru, miestas pradėjo sparčiai augti. Jeigu 1841 m. jame gyveno tik 650 žmonių, tai po dvidešimties metų – 1861 m. – jau 5520, o lyginant su 1825 m., gyventojų skaičius išaugo 12 kartų[15]. Taip sparčiai šiuo laikotarpiu neaugo nė vienas Lietuvos miestų. Prie tokio miesto augimo prisidėjo ne tik minėti faktai, bet ir tai, kad tuo pačiu metu, t.y. 1840 m. buvo panaikinta Trakų apskritis, o Trakai iš apskrities centro “nužeminti” iki neetatinio miesto. Iš jų išsikrausčius valstybinėms įstaigoms, dalis Trakų miestiečių neteko pragyvenimo šaltinio ir ėmė kraustytis į kitas vietas, tarp jų ir į Novoaleksandrovską. Juolab, kad pastarajam 1838 m.buvo suteikta lengvata: be miesto bendruomenės sutikimo leisti mieste apsigyventi visiems į jį atvykstantiems iš kitur miestiečiams, jei tik jie turi pakankamai lėšų pasistatyti namus[16].  

1863 m. sukilimo metu miesto gyventojų skaičius sumažėjo iki 4632, bet iki 1866 m. vėl išaugo ir tais metais siekė 5457 kartu su ten buvusia karine įgula, o 1867 m. nurodoma 5404 gyventojai, t.y. per metus gventojų skaičius vos-vos sumažėjo[17].

                      Nuo Zarasų tapimo miestu ir kartu Novoaleksandrovsku iki XIX a. vidurio išaugo ne tik gyventojų skaičius, bet ir pats miestas ne tik išaugo, bet ir gerokai pakeitė savo veidą. Pagausėjus gyventojų, padaugėjo ir namų, buvo pastatyta nemažai naujų medinių namų, taip pat ir vienas kitas mūrinis, nugriauti kai kurie seni pastatai. 1857 m. mieste jau buvo 311 gyvenamųjų namų (iš jų 10 mūrinių) ir dar 63 negyvenami pastatai ( 32 mūriniai), 8 maldos namai. 1866 m. jau stovėjo 468 pastatai, iš jų 29 mūriniai. 1862 m. vietoj senos medinės buvo baigta statyti mūrinė katalikų bažnyčia, kurios statyba užtruko apie 20 metų. Jos pradžioje iš statybai skirtų lėšų  klebonas spėjo pastatyti alaus daryklą, vandens malūną ir karčiamą. Tačiau 1875 m. bažnyčią jau prireikė remontuoti, nes buvo pastatyta ant rąstų, kuriems supuvus, ėmė skilti bažnyčios sienos. 1881 m. šalia bažnyčios pastatyta nauja klebonija.

                      1838 m. Novoaleksandrovske pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. 1869 m. ją nutarta remontuoti, bet pasirodė, kad pastatas perdaug sunykęs. Tada iždo pinigais sena senosios 1876 m. pastatyta nauja mūrinė cerkvė, o senoji 1885 m. perkelta į naujai įrengtas kapines.    1872 m. pabaigoje baigta statyti vientikių cerkvė. Be šių krikščionių maldos namų, mieste savo maldos namus turėjo ir žydai, tarp jų ir mūrinę sinagogą.

                      Be tradiciškai mieste buvusių ir mažų medinių gyvenamųjų namų fone gerokai išsiskyrusių įvairių tikėjimų žmonių maldos namų, daugėjo visuomeninės paskirties pastatų, net tik valstybinių, bet ir sveikatos apsaugos, švietimo įstaigų.

                      Novoaleksandrovskui tapus apskrities miestu, jame įkurdinta karinė įgula, prie kurios buvo įrengta laikinoji karo ligoninė. Tačiau ši ligoninė aptarnavo tik kariškius ir jų šeimų narius. 1848 m. kilus gubernijoje choleros epidemijai, kaip ir kitur, taip ir Novoaleksandrovske buvo įkurta laikina 30 vietų choleros (infekcinė) ligoninė. Gali būti, kad praėjus epidemijai šioje ligoninėje buvo gydomi sifiliu sergantys ligoniai, kurių tuo metu ėmė labai daugėti. Pavyzdžiui, 1866 m. Zarasų miesto ligoninėse gydėsi 146 sifiliu sergantys vyrai ir moterys, dar 11 asmenų gydytojai gydė namuose. Bet nereikia manyti, kad Novoaleksandrovsko gyventojai buvo labiau amoralūs nei kitų miestų. Visur padėtis buvo panaši, ypač ten, kur buvo gausios karinės įgulos. Nuo 1852 m. Novoaleksandrovske buvo įkurta jau visiems miesto gyventojams skirta miesto ligoninė, kurioje buvo tik 20 vietų. Labiausiai nepasiturintys miesto gyventojai ligoninėje buvo gydomi nemokamai. Tačiau patekti į to meto ligonines niekas nenorėjo. Ligoninėje dirbantis gydytojas kurį laiką  buvo vienintelis ne tik miesto gyventojams, bet ir visai apskričiai prieinamas valstybinis gydytojas. Bet jau 1866 m. mieste minimi net 4 gydytojai: du valstybės tarnyboje ir 2 praktikuojantys privačiai. Be to buvo 3 felčeriai ir viena pribuvėja, turėjusi padėti moterims gimdyti ne tik mieste, bet ir visoje apskrityje. Mieste buvusioje vaistinėje galima buvo įsigyti vaistų. Skiepijimų nuo raupų komitetas, pasitelkęs į pagalbą skiepytojus nuo raupų, skiepijo mažamečius vaikus, siekiant išvengti raupų epidemijos. 

                       Nuo 1865 m. Novoaleksandrovske atsirado ir pirmosios aukštesnės nei parapijinės (t.y. pradinės) mokyklos. 1865 m. mieste buvo įkurta dviklasė apskritinė mokykla, skirta išimtinai tik miestiečių vaikams. 1866/1867 mokslo metais mokykloje dirbo penki mokytojai, mokėsi 24 berniukai: beveik visų mieste gyvenusių religijų atstovų – stačiatikių, katalikų, žydų, liuteronų – vaikai, priklausę bajorų, miestiečių ir net valstiečių luomams[18]. Praėjus trims metams apskrities dvarininkai surinko pinigų ir už juos pastatė dviaukštį mūrinį pastatą mokyklai. 1878 m. ši mokykla pertvarkyta į dviklasę miesto mokyklą.  Nuo 1843 m. veikusi Novoaleksandrovsko parapijinė dviejų klasių mokykla 1865 m. pertvarkyta į vienaklasę, bet paliekant tuos pačius mokymo dalykus[19].  Minėtais mokslo metais joje dirbo 3 mokytojai ir 1 mokytoja, mokėsi 30 berniukų ir 18 mergaičių, įvairių tikybų miestiečių ir bajorų vaikai. Miesto mokykla ir parapijinė mokykla krikščionių vaikams išliko vienintelės mokyklos visą XIX a. Tik mokinių skaičius jose nuolat po truputį didėjo. 1875 m. apskrities (miesto) mokykloje mokėsi 31 berniukas, 1888 m. jau 72 berniukai. Parapijinėje mokykloje 1875 m. mokėsi 69 berniukai ir 17 mergaičių, o 1888 m. – 50 berniukų ir 39 mergaitės[20]. Žydai mieste turėjo dar ir savo mokyklas – chederus.

                       Šiek tiek pagerėjo ir miesto gerbūvis: dar 1846 m. miesto aikštėje buvo pastatyti 8 žibintai. Miestas turėjo 4 gaisrininkus, kurie skubėjo į pagalbą gaisro metu. O jų išlaikymas sudarė vieną iš didesnių miesto išlaidų punktų. 1880 m. mieste atsirado telegrafas. Greičiausiai prie apskrities mokyklos veikė biblioteka, kurioje, reikia manyti, buvo vien rusiškos knygos.

                      Norėčiau šiek tiek sustoti prie miesto gyventojų. Taigi kas ir kaip gyveno Novoaleksandrovske 1866 m., kai mieste, kaip minėjau, buvo 5457 gyventojai. Iš minėtojo skaičiaus net 11,3% miesto gyventojų sudarė karinė įgula – 615 žmonių. Tai labai daug tokiam miestui, bet, matyt, tai tebebuvo sukilimo ir posukiliminės įtampos pasekmė. Vėlesniais metais įgulos karių skaičius, atrodo, svyravo apie 200-300 žmonių. Didžiausią miesto gyventojų dalį – 76,3% – sudarė miestiečių luomui priskiriami žmonės, t.y. miestiečiai siaurąja prasme ir amatininkai (4165 asmenys), iš jų beveik 18% buvo krikščionys, o 58,5% – žydai. Turtingesnė miestelėnų dalis – pirkliai, kurių tais metais būta 78 asmenų kartu su šeimos nariais, sudarė tik 1,4% miesto gyventojų. Nedidelė, bet įtakinga buvo bajorų ir valstybės tarnautojų grupė: 149 asmenys, sudarę 3,1% gyventojų. Įvairių kitų žmonių grupių – valstiečių, laisvųjų žmonių, vienkiemininkų  – grupės buvo labai mažos, jų dalis tarp miesto gyventojų svyravo tarp 1-2%. Mieste gyveno dar 11 įvairių religijų dvasininkų su šeimomis, 132 atsargos ir atleistiniai kariai su šeimomis.

                      Religiniu požiūriu 1866 m. Novoaleksandrovsko gyventojų daugumą – 59,7% – sudarė žydai (3259 asmenys), 18% katalikai (984 asmenys), tokia pat dalis – 18% – teko stačiatikiams, bet reikia prisiminti, kad į jų tarpą įtraukti ir karinės įgulos nariai, dar apie 4% miesto gyventojų sudarė sentikiai (216 žmonių), 10 liuteronų ir 4 totoriai. Žinoma, atmetus karinę įgulą, sumažėtų stačiatikių ir padidėtų visų kitų religinių grupių dalis.

                      Demografine situacija Novoaleksandrovskas neišsiskyrė iš kitų Lietuvos vietovių. 1866 m. mieste gimė 299 vaikai, mirė 168 asmenys. Taigi natūralusis prieaugis buvo teigiamas. Iš 299 gimusių vaikų, 23 užrašyti kaip “neteisėtai gimę”, tačiau gali būti, kad į jų tarpą pateko sentikių vaikai, nes sentikių santuokos oficialiai nebuvo pripažįstamos, o jose visi gimę vaikai laikomi nesantuokiniais. Tačiau tai nereiškia, kad mieste negimdavo nesantuokiniai vaikai. Tarp mirusiųjų žmonių, didžiausią grupę, kaip ir visoje Lietuvoje, sudarė vaikai. Tarp visų tais metais mirusių žmonių vaikų iki 10 metų dalis siekė 54,8%, o vaikų iki 5 metų dalis – 43,5%. Nesulaukęs vienerių metų, mirdavo maždaug kas 16-tas Novoaleksandrovsko naujagimis. Šiuo požiūriu Novoaleksandrovske padėtis atrodo blogesnė, nei visoje Kauno gubernijoje, kur vaikai iki 5 m sudarė panašiu laiku tik apie 24% visų mirusiųjų. Apskritai XIX a. viduryje pilnametystės sulaukdavo tik apie pusė gimusių vaikų, pavojingiausias amžius vaikams buvo iki 3 metų, kaip tik tokio amžiaus vaikų 1866 m. Novoaleksandrovske mirė daugiausia – net 61. Mirtingumo koeficientas tais metais mieste gana aukštas – 3,1%, t.y 3,1 mirusysis teko 100 miesto gyventojų. Tai daugiau nei Kauno gubernijos vidurkis – 2,8%, bet vėlesniaisiais metais miesto gyventojų mirtingumas žymiai sumažėjo, buvo mažesnis nei apskrities kaimiškųjų vietovių ir net mažesnis nei Kauno gubernijos vidurkis. 1893-1894 m. jis buvo tik 1,9 mirusieji šimtui gyventojų, kai bendras gubernijos vidurkis siekė 2,5%. 1866 m. mirtingumo Novoaleksandrovske ypatybė ta, kad pagal amžiaus grupes mirusieji pasiskirsto labai tolygiai (išskyrus vaikus), nėra nė vieno amžiaus, kuriame mirtingumas būtų didesnis. Beje patys vyriausi mirusieji tais metais užrašyti sulaukę 79-80 metų. Tarp visų mirusiųjų buvo 2 savižudžiai[21].      

                      Po 1866 m. Novoaleksandrovsko gyventojų skaičius augo labai pamažu, daugiausiai natūralaus gyventojų prieaugio sąskaita. Vadinasi, į miestą nesikėlė nei aplinkinių kaimų gyventojai, nei atvykdavo žmonės iš kitų miestų. Tai rodė tam tikrą miesto stagnaciją. Viena iš jos priežasčių buvo ta, kad nutiesus geležinkelius, kurių bent dvi linijos ėjo netoli Novoaleksandrovsko, bet ne per jį, geležinkeliai tapo pagrindine svarbiausia susisiekimo priemone. Jiems buvo skirtas didžiausias dėmesys, jais ėjo pagrindiniai prekių ir keleivių srautai, miestai ir miesteliai, atsidūrę šalia jų, ėmė sparčiai augti. Tuo tarpu plentai neteko savo reikšmės, liko tik privažiuojamaisiais keliais prie geležinkelių.

Novoaleksandrovske nesusikūrė faktiškai jokia pramonė. Stabiliausiai per visą XIX amžių ir XX a. pradžią veikė vandens malūnai, dar iki pat amžiaus pabaigos sugebėjo išsilaikyti plytinė. Tuo tarpu kitos įmonėlės – alaus darykla, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje veikęs degtukų fabrikas veikė trumpai ir gana greit bankrutavo. Tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 m. Anteriui Civai, rodos, pavyko atkurti degtukų fabrikėlio veiklą.[22] 1893 m. dar minima buvusi spaustuvė. Miestas taip ir liko vien amatininkų miestu, bet ir šių padėtis buvo labai sunki ir vargana, nes  savo gaminiais daugiausia aprūpindavo tik vietos gyventojus. 1866 m. mieste minimi 101 amatininkas, daugiausia žydai, bet buvo katalikų, sentikių, liuteronų. Tarp jų buvo kepėjai, mėsininkai, kurpiai, siuvėjai, staliai, krosniai, laikrodininkai, vežėjai, kepurininkai, balniai ir kt. Bet amžiaus pabaigoje amatininkų skaičius sumažėjo: jų beminima apie 5-6 dešimtys, tarp jų siuvėjai, odininkai, batsiuviai, skardininkai, tekintojai, dažytojai, laikrodininkai, kepurininkai, staliai, krosnininkai, šaltkalviai, kirpėjai, atsirado modistės, knygrišiai, muilo gamintojai. Visi jie tenkino tik miestiečių ir aplinkinių gyventojų poreikius ir neišvystė savo gamybos platesniu mastu. Kaip specifinis Zarasams amatas minimas baldų pynimas iš vytelių.

Svarbia miesto ūkio šaka ir gyventojų pragyvenimo šaltiniu išliko prekyba. Krautuvių skaičius nuo 71 1866 m. išaugo iki 138 1893 metais. Tais metais, kaip ir anksčiau, daugiausia buvo smuklių ir karčiamų, net 16, jos davė ir didžiausią apyvartą – beveik 33 tūkst. rublių[23]. Antradieniais vykdavo turgūs, į kuriuos aplinkinių valstiečių suvežtų maisto produktų, ypač grūdų pirkti suvažiuodavo prekybiniai tarpininkai iš Dineburgo, tuo sukeldami kainas. Vietiniai pirkliai užsiiminėjo grūdų, maisto produktų, arklių, miško, žuvies prekyba. Pagrindinė prekė išliko grūdai. Žiemą į kitus miestus buvo išvežama Novoaleksandrovske sugauta žuvis. Miesto ežerų žuvies ištekliai mažėjo dėl grobuoniškos, jokių taisyklių nepaisančios žvejybos. Visą amžių gyvavo abi garsios mugės: sausio mėn. ir rugpjūčio mėn. Tačiau jų apyvarta didėjo labai lėtai arba beveik išliko tokio pat dydžio. 1866 m. į sausio mėn. mugę buvo atvežta prekių už beveik 15 tūkst. rublių, parduota tik už 2,5 tūkst. rb.,  1882 m. atvežta prekių už tokią pat 15 tūkst. rublių sumą, bet parduota jų daugiau – už 7,5 tūkst. rub. Į rugpjūčio mėn. vykusią mugę (rugpjūčio 3-15 dienomis) 1866 m. atvežta prekių už 21 tūkst. rub., parduota jų tik ketvirtoji dalis – už 5,2 tūkst. rub., 1882 m. prekių atvežta kur kas mažiau – tik už 13 tūkst. rublių, parduota gi jų net pusė – už 6 tūkst. rublių[24]. Tačiau apskritai XIX a. pabaigoje abi mugės beturėjo vietinę reikšmę, o vasaros mugė, kaip rašoma, XX a. pradžioje mažai besiskyrė nuo paprasto turgaus. Tik žiemos mugė laikėsi geriau. XX a. pradžioje tai buvusi išimtinai arklių mugė, į kurią parduoti buvo atvedami net ir veisliniai arkliai. Mugė išsiskyrė dar ir savo žirgų lenktynėmis, į kurias sutraukdavo sentikių jaunimas ne tik iš miesto, bet ir plačių apylinkių. Bet apskritai miesto prekybinė apyvarta buvo labai nedidelė.

Apskritai miesto ir jo gyventojų situacija buvo gana vargana ir XIX a. viduryje ir amžiaus pabaigoje. Tą liudija ir miesto pajamos, ir miestiečių ekonominė padėtis. 1866 m. miestas gavo 3396 rublius pajamų, o išleido savo reikmėms 4496 rublius, t. y. deficitas siekė 1099 rublius (trečdalį pajamų)[25]. Tai, kad tuo pačiu metu miestiečių mokesčių nepriemokos siekė virš 6 tūkst. rublių tik patvirtina to meto spaudoje pasirodžiusius pranešimus apie varganą miesto ir jo gyventojų padėtį. Ypač skurdžiai gyvenusi didžioji žydų dalis, kurių tik kelios dešimtys buvusi turtingų, dar kelios dešimtys “pasiturinčių”, kurie balansavo ant skurdo ribos, tuo tarpu kiti gyveno pusalkanį gyvenimą, po kelias dienas neturėdami ko pavalgyti[26]. Žinoma, labiausiai miesto ekonominei gerovei augti trukdė pramonės nebuvimas. Tačiau Novoaleksandrovskas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje rado tam tikrą nišą šio krašto ūkiniame gyvenime – sodininkystę. Žinoma, didelių turtų iš to nebuvo galima susikrauti, nes ši augalininkystės rūšis neįgavo dielių mastų, bet išgyventi buvo įmanoma. Tuo laikotarpiu vis daugiau zarasiečių ėmė verstis sodininkyste ir daržininkyste. Ne vienas jų veisė sodus, neretai juos nuomodami žydams. Vaisiai buvo išvežami į Dvinską (Dineburgą), Peterburgą. Į kitus miestus zarasiečiai išveždavo ir labai gausiai savo augintas braškes, kai kurias daržoves. Taigi Zarasai vystėsi ne kaip pramonės miestas, bet labiau kaip sodininkystės, daržininkystės centras, o tai suteikė specifinių bruožų miesto išvaizdai. XX a. pradžioje Novoaleksandrovskas buvo vaizduojamas kaip labai žalias miestas. Žalumą teikė prie daugelio miestiečių namų (išskyrus žydus) įveisti sodai, du miesto visuomeniniai parkai, bulvaras, medžiais apsodintos gatvės. Pavasariais visas miestas skendėdavo medžių žieduose.

XX a. pradžioje Novoaleksandrovskas buvo vienas iš mažiausių Kauno gubernijos apskrities centrų, savo vystymusi gerokai atsilikęs nuo tokių “spurtavusių” XIX a. antrojoje pusėje miestų kaip Kaunas, Šiauliai, Panevėžys. Nors miestas ir jo gyventojai nebuvo turtingi, bet sugebėdavo suvesti galą su galais ir miesto biudžetas jau nebebuvo deficitinis.  Be to ir pats biudžetas gerokai ūgtelėjo, o tai rodė ir išaugusias miestiečių pajamas. 1909 m. miesto pajamos siekė jau beveik 16 tūkst. rublių, o 1914 m. buvo planuojama gauti net virš 22 tūkst. rublių pajamų. Tačiau miesto pajamų “liūto dalis” teko miesto valdžiai išlaikyti. Štai 1909 m. 25% miesto pajamų buvo panaudoti miesto valdybai ir našlaičių teismui išlaikyti, dar 26% pareikalavo policijos išlaikymas, tuo tarpu sveikatos apsaugos ir švietimo reikmėms “nubyrėdavo” vos po 1% miesto pajamų. Nedaug buvo skiriama ir miesto priežiūrai[27].

Kaip atrodė “kasdieniškasis”, “proziškasis” Novoaleksandrovskas XX a. pradžioje aprašė miesto pradžios mokyklos mokytojas A. Ruseckis. Prieš pat 1907 m. mieste buvo 18 gatvių, kurios sudarė 10 varstų, iš jų 2 varstai grįstų ir kieta danga. Aikštė negrįsta. Gatvės buvo valomos vieną kartą per savaitę miesto rūpesčiu. Iš 746 namų, 146 neturėjo kiemų. Apie trečdalis namų neturėjo išviečių ir tik kai kurie valdiški pastatai turėjo gerai įrengtas išvietes. Išviečių turinys buvo išvežamas atvirose statinėse ir pilamas laukuose trys varstai už miesto. Tik pusė namų turėjo pamazgų duobes, kurios buvo valomos retai. Geriamąjį vandenį gyventojai sėmė iš šulinių ir ežerų. Mieste buvo visuomeninė pirtis, bet nešvarus vanduo iš jos tekėjo tiesiai į ežerą. Skerdykla buvo įrengta už miesto ir atitiko to meto sanitarinius reikalavimus[28]. Miestas buvo palyginti švarus ir dėl savo grunto pobūdžio, nes smėlis labai greitai sugerdavo lietaus vandenį, todėl nesuspėdavo susidaryti didžiulės balos ir baisūs purvynai, kurie kamavo daugelį Lietuvos vietų.

 Miesto gyventojų skaičius  nuolat augo. 1903 m. Novoaleksandrovske gyveno 6755 žmonės, 1906 m. – 7037, o 1913 m. buvo 7218 žmonių. Taigi lyginant su 424 gyventojais 1825 m., miesto gyventojų skaičius per nepilnus šimtą metų išaugo 17 kartų. Nepalyginamai įvairesnis ir sudėtingesnis tapo miesto visuomeninis gyvenimas. XX a. pradžioje veikė keletas naujų institucijų, plėtėsi ir vystėsi švietimo, sveikatos apsaugos sistema. 1903 m. miesto mokykla iš dviklasės buvo pertvarkyta į triklasę. 1906 m. joje mokėsi 92 vaikai, kurių didžioji dalis buvo lietuviai ir baltarusiai. Mokslas šioje mokykloje buvo dalinai mokamas, kasmet reikėjo sumokėti po 6 rublius. Tais pačiais 1903 m. iš parapijinės mokyklos atskirta mergaičių pamaina ir įkurta atskira mergaičių parapijinė mokykla. Mokyklose mokėsi kasmet apie 70 berniukų ir 40 mergaičių. 1901 m. buvo įkurta vienklasė žydų liaudies mokykla, kuri pakeitė iki tol buvusią privačią mokyklą. 1906 m. joje mokėsi 70 berniukų ir 70 mergaičių. Nuo 1893 m. veikė cerkvinė-parapijinė mokykla. Be minėtų mokyklų, mieste dar egzistavo 12 privačių chederų žydų vaikams. Apskritai pastebima, kad visos egzistuojančios mokyklos nepajėgia priimti visų norinčių mokytis vaikų[29].

Labiau prieinamos tapo medicinos palaugos. XX a. pradžioje mieste dirbo 2 gydytojai, dvi akušerės, du felčeriai, buvo du stomatologiniai kabinetai. Ligoninė liko ta pati viena, viena vaistinė ir dvi vaistų krautuvės.

XX a. pradžioje, ypač po 1905 m. revoliucijos, kai valdžia suteikė platesnes visuomenės organizavimosi galimybes, Zarasų gyventojai jomis pasinaudojo, steigdami įvairias visuomenines organizacijas. Tiesa, zarasiečių visuomeninis gyvenimas gal ir nebuvo “kunkuliuojantis”, jei 1911 m. vienas iš jų į “Kurjer wileński” rašė: “Visuomeninis gyvenimas Zarasuose menkas, apmiręs, apatiškas, gyvenama susibūrus į siaurus ratus ir ratelius, viešpataujant sugebėjimui skleisti nekaltas paskalėles ir piktas paskalas, – įprastos mažų miestelių ydos, kurios išnyktų, jei būtų daugiau įsitikinimų bendrumo, būrimosi, organizavimosi ir aukštesnių tikslų siekimo; norint, to galima pasiekti.”[30]  Nepaisant tokio skeptiško vieno iš Zarasų gyventojų požiūrio, daugiau ar mažiau aktyviai veikė bent keletas draugijų. 

Novoaleksandrovske veikė bendrarusiškosios  liaudies blaivybės globos draugijos skyrius, kuris turėjo įsteigęs arbatinę su skaitykla ir nemokama biblioteka, kurioje buvo apie 1500 tomų knygų. Draugija savaitgaliais rengė paskaitas su paveikslėlių rodymais.

Mieste XX a. pradžioje jau buvo kelios kredito institucijos. Prie apskrities iždinės veikė taupomoji kasa, kurioje miestiečiai galėjo laikyti savo santaupas. Be to, mieste buvo įsikūrusios dvi skolinamosios – taupomosios bendrovės. Viena jų valdžios pastangomis buvo įkurta  vien tik rusų kolonistams 1876 m., turėjo visą laiką mažai narių ir mažą apyvartą. Antrąją 1880 m. įkūrė vietiniai žmonės, 1882 m. ji jau turėjo 61 narį, indėlių ir kitų įplaukų suma siekė 2795 rublius, beveik visi pinigai išduoti paskoloms. Ši draugija daug nuveike, kad Zarasuose ir jų apylinkėse išnyktų palūkininkavimas[31]. 1913 m. įsikūrė trečioji paskolų-taupomoji bendrovė.

Aktyviai veikė ir 1909 m. įkurta Vartotojų draugija. 1910 m. joje buvo 104 nariai. Draugija didmena užpirkdavo įvairių prekių, o po to jas parduodavo savo nariams pigiau, nei jomis prekiaudavo privačios parduotuvėlės. Šios draugijos veiklūs nariai buvo abu Zarasų lietuviai inteligentai – Dominykas Bukontas ir advokatas Tumėnas, kuris, beje, kaip Kauno gubernijos atstovas dalyvavo 1913 m. Kijeve vykusiame kooperatorių suvažiavime. Spaudoje buvo rašoma, kad vartotojų draugija tapo savotišku centru, apie kurį spietėsi visa Zarasų ir jų apylinkių inteligentija, nežiūrint tautinių skirtumų. Joje žmonės mokėsi organizuotai veikti, galėjo parodyti savo iniciatyvumą, organizacinius sugebėjimus. Dalį savo pelno draugija skyrė labdarai[32].

                      Rokiškio dvarininko Jano Przezdzieckio iniciatyva apie 1912 m. buvo įkurtas Kauno žemės ūkio draugijos Novoaleksandrovsko skyrius, kuris siekė skleisti agrotechnikos naujoves žemdirbių tarpe.

                      Daugiausia miesto gyventojai rusai – valstybės tarnautojai apie 1914-1915 m. buvo įkūrę dramos – muzikos – dainavimo – literatūros draugiją, t.y. visapusiškos kultūrinės veiklos draugiją, kuri turėjo padėti organizuoti turiningą  ir kultūringą savo narių laisvalaikį. Panašius tikslus turėjo ir maždaug nuo 1912 mieste veikęs klubas, kuriame buvo galima atėjus paskaityti laikraščius, palošti kortomis, pažaisti šachmatais, kitaip maloniai praleisti laiką. Kartais klubas savo nariams bei jų šeimoms, matyt, kaip ir kiti tokio pobūdžio klubai, rengė šventes. Lenkų bendruomenė klube kartas nuo karto pastatydavo mėgėjiškus spektaklius.

                      Jau minėtieji D. Bukontas ir Tumėnas 1909 m. Zarasuose įsteigė “Saulės” draugijos skyrių. Tiesa, jis nebuvo gausus, 1911 m. 26 nariai, 1914 m. – 48. Draugija turėjo savo nedidelę vieno nario dovanotą bibliotekėlę su lietuviškomis, lenkiškomis ir lietuviškomis knygomis, prenumeravo leidinius “Šaltinis”, “Pavasaris”, “Vienybė”. Draugijos susirinkimai vyko retai, nes jos veiklą labai sekė policija, buvo rašoma, kad retas susirinkimas įvykdavo be policininkų apsilankymo[33]. 1914 m. policija susekė slaptą lietuvišką “Saulės” mokyklą draugijos patalpose. Joje mokytojavo tarnaitė U. Juodinytė. Kartu buvo susekta ir kita slapta lietuviška mokykla M. Rutulienės namuose, kurioje mokytojavo pati namų šeimininkė[34]. Prieš “Saulės” atsiradimą, Zarasuose iki 1908 m. veikė kitos lietuvių švietimo draugijos “Vilniaus aušra” skyrius, kuriame būta 15 narių.

                      1914 m. daktaras D. Bukontas prašė leidimo Zarasuose įkurti Katalikišką labdarybės draugiją, bet valdžia jai veikti leidimo nedavė[35]. Apskritai valdžia ribojo visuomenines miestiečių iniciatyvas, kartais net labai nekaltas. Pavyzdžiui, 1912 m. gubernatorius neleido miesto gyventojoms V. Silvestravičiūtei ir O. Tutinaitei surengti rankdarbių parodą[36].

                      Dar nuo XIX a. pabaigos (tikslių duomenų neturiu) iki karo Novoaleksandrovske veikė rusiškos, valdžios remiamos labdaringos draugijos “Dobrochotnaja kopejka” skyrius. Šios draugijos nariais buvo apskrities bajorų vadovas, kunigas klebonas Juozas Žilinskas, aktyvus rusų bendruomenės veikėjas Nikolajus Durnovo.  Kita rusų labdaringa draugija buvo prie cerkvės įkurta “Pravoslaviška brolija” (1912-1915 m.). Miesto žydai taip pat turėjo savo labdaringą draugiją “Paramos vargšams ligoniams žydams draugiją”, kuri veikė nuo 1906 m. ir teikė paramą vaistais, medicinine globa bei gydytojų priežiūra nepasiturintiems žydams. Beje, žydai turėjo garsų savo labdarį M. Talaną, kuris buvo vedęs Novoaleksandrovsko gyventoją, kurį laiką pats su šeima gyveno mieste. Net ir išvykęs į Peterburgą, Novoaleksandrovsko nepamiršo ir kasmet skirdavo 600 rub., už kuriuos neturtingiausiems žydams buvo perkamas kuras žiemai, o Velykoms geresnio maisto. Be to, jis skirdavo dalis neturtingoms tekančioms žydaitėms, paremdavo į mokslus einančius vaikus. Jo lėšomis Novoaleksandrovske buvo įkurta labdaringa skolinamoji – šelpiamoji kasa, kuri teikė neturtingiems žydams beprocentines paskolas[37].

                      Beje, apie 1906 m. Novoaleksandrovske savo skyrių įkūrė juodašimtiška “Rusų tautos sąjunga”, subūrusi net iki 300 miesto ir jo apylinkių gyventojų, išimtinai stačiatikių ir sentikių[38]

                      Tokiu būdu, zarasiečiai gana aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau kaip galėjote pastebėti, jau ryškus įvairių draugijų pasiskirstymas tautiniu požiūriu. XX a. pradžioje Lietuvoje vykę nacionaliniai judėjimai neaplenkė ir Zarasų, sukeldami tautinę įtampą tarp skirtingų tautybių miesto gyventojų.

                      Zarasų miestas kaip ir visi kiti Lietuvos miestai ir miesteliai buvo daugiatautis. 1913 m. jame gyveno 7218 žmonių, iš jų 3519 žydų, t.y. 48,8%, 1726 rusai (23,9%), 1653 lenkai (22,9%), 140 lietuvių (1,94%), 34 vokiečiai, 32 latviai ir 529 kitų tautybių žmonės[39]. Lietuvių tautinis atgimimas Zarasuose aktyviau pradėjo reikštis tik po lietuviškos spaudos grąžinimo ir atsiradus lietuvių inteligentų. Ypač aktyviai veikė ir tikrais lietuvių bendruomenės lyderiais buvo daktaras Dominykas Bukontas ir advokatas Tumėnas. 1907 m. Zarasų parapijiečiai parašė prašymą Žemaičių vyskupui įvesti pamokslus lietuvių kalba Zarasų bažnyčioje du kartus per mėnesį. Iki tol nuo senų laikų lietuviški pamokslai buvo sakomi tik per atlaidus, o evangelija lietuviškai skaitoma kas šventadienį. Pamaldos vykdavo lenkų kalba. 1908 m. kunigas Deveikis pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus ir kas ketvirtą sekmadienį. Tačiau 1912 m. lietuviškus pamokslus naujas kunigas nustojo sakyti. Tada parapijiečiai lietuviai išsiuntė laišką Žemaičių vyskupui Kasparui Cirtautui ir šis savo raštu Zarasų bažnyčioje  įvedė lietuviškus pamokslus kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį, evangelija turėjo būti skaitoma lietuviškai ir lenkiškai ir pasiūlė rasti laiko lietuviškoms giesmėms tomis dienomis, kai sakomi lietuviški pamokslai. Išvykstančio kunigo pažadas, kad lietuviams pageidaujant gali būti įvestos gegužinės pamaldos lietuvių kalba šalia lenkų pamaldų tapo lietuvių ir lenkų nesantaikos obuoliu ir pretekstu lenkams bandyti iš bažnyčios visai išstumti lietuvių kalbą. 1913 m. dėl lietuviškų giedojimų bažnyčioje įsiplieskė didžiulis lietuvių-lenkų konfliktas. Lenkai stengėsi neleisti lietuviškų giesmių bažnyčioje, gasdinimais vargonininkui išvaikė besikuriantį lietuvių chorą, bandė trukdyti “Saulės” draugijos susirinkimus ir apskritai bet kokią lietuvišką veiklą. Bažnyčioje lenkai bandė trukdyti lietuviškus giedojimus ir lietuviškus pamokslus, todėl kurį laiką nebebuvo sakomi jokie pamokslai, rašė skundus vyskupui ir pasaulietinei rusų valdžiai, skųsdami kunigą ir lietuvių veikėją Bukontą. Lietuvių ir lenkų nesutarimai persikėlė ir į kitas organizacijas, trukdydami jų veiklą. Tarp abiejų tautinių bendruomenių buvo jaučiama didžiulė įtampa, priešiškumas, iš lenkų pusės peraugantis į chuliganiškus veiksmus[40]. Tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą konfliktas kiek aprimo, bet XIX a. buvusios tautinės santarvės jau nebeliko.    

 


[1] L. Żytkowicz, Rządy Repnina na Litwie  w latach 1794-1797, Wilno, 1938, s. 272, 275, 380.

[2] Algimantas Miškinis, Zarasai, Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 79.

[3] B. Dundulis, Napoleono armijos kelias per Lietuvą 1812 m., Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. IV. 1963, p. 98.

[4] O. Hedemann, Historja powiatu brasławskiego, Wilno, 1930, s. 157.

[5] Liudas Gira, Lenkininkų skandalai Ežerėnuose, Viltis, 1913, liepos 26 (rugpj. 8), nr. 86 (873), p. 1.

[6] Algimantas Miškinis, Zarasai, Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 79.

[7] Н. Н. Улащик, Предпосылки крестьянской реформы в Литве и Западной Белоруссии, Москва, 1965, с. 392.

[8] R. Bobrowski, [Opisanie powiatu braslawskiego], 1827, Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, F18-228, l. 2v.

[9] Ten pat, l. 5v.

[10] Vilkmergės bajorų vadovo raštas Vilniaus gubernijos bajorų vadovui, 1935.10.19, LVIA, f. 378, b.s. 1835, b. 1638, l. 47v.; Breslaujos apskrities bajorų vadovo raštas Vilniaus gubernijos bajorų vadovui, 1835.10.31., ten pat, l. 54v.

[11] K. Misius, Lietuvos miestų bei miesteliųgaisrų ir kitų stichinių nelaimių statistika 1801-1838 metais, Lietuvos archyvai, kn. 3, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 162.

[12] Plačiau žr.: Z. Medišauskienė, 1835-1839 m. Vilniaus gubernijos administracinio suskirstymo pertvarkymas , Istorijos akiračiai, Vilnius, LII leidykla, 2004, p. 341-362.

[13] Ковенская губерния за время 1843-1893 г. Ковна, 1893.

[14] Algimantas Miškinis, Zarasai, Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, Vilnius: Mokslas, 1982, p. 85.

[15] Н. Н. Улащик, Предпосылки крестьянской реформы в Литве и Западной Белоруссии, Москва, 1965, с. 392-394.

[16] ПСЗ-2, т.XIII, отдел. 1, 1838 г., № 11200.

[17] Материалы для статистики Ковенской губернии, Ковно: тип. губернскаго правления, 1868.

[18] Ten pat.

[19] Ковенская губерния за время 1843-1893 г. Ковна, 1893, c. 92.

[20] Duomenys iš atitinkamų metų Памятная книжка Ковенской губернии.

[21] Paskaičiuota remiantis duomenimis iš: Материалы для статистики Ковенской губернии, Ковно: тип. губернскаго правления, 1868.

[22] Памятная книжка Ковенской губернии на 1915 год, Ковна, 1915, отд. 2, c. 72.

[23] К. Гуковский, Новоалександровский уезд, Ковна, 1895, с. 71-72.

[24] Материалы для статистики Ковенской губернии, Ковно: тип. губернскаго правления, 1868; Памятная книжка Ковенской губернии на 1883 год, Ковна, 1882.

[25] Материалы для статистики Ковенской губернии, Ковно: тип. губернскаго правления, 1868.

[26] Vienybė lietuvninkų, 1893, birželio 14, nr. 24, p. 285.

[27] Viltis, 1911 vasario 25 (kovo 10) d., nr. 23 (508), p. 3; Lietuvos žinios, 1914 gegužės 25 (birž. 7) d., nr. 113-114, p. 3.

[28] А. Русецкий, Город Новоалександровск. Краткий историко-статистический очерк, Памятная книжка Ковенской губернии на 1907 год, Ковна, 1906, с. 123.

[29] Ten pat, p. 139-141.

[30] Widz., Jeziorosy, Kurjer wileński, 1911, 17 (30) marca, nr. 61, s. 2.  

[31] Труды перваго съезда представителей учреждений мелкаго кредита Ковенской губернии 27-31 марта 1910 г. в г. Ковне, Ковно, 1911; Памятная книжка Ковенской губернии на 1883 год, Ковна, 1882.

[32] Viltis, 1911 balandžio 10 (23) d., nr. 41 (526), p. 1; Viltis, 1913 kovo 15 (28) d., nr. 31 (818), p. 2; Viltis, 1914 vasario 23 (kovo 8) d., nr. 45 (993), p. 2;

[33] Viltis, 1911 balandžio 10 (23) d., nr. 41 (526), p. 1; Viltis, 1914 spalio 24 (lapkričio 6) d., nr. 240 (1188), p. 1.

[34] Viltis, 1914 kovo 25 (balandžio 7) d., nr. 64 (1012), p. 2.

[35] Lietuvos žinios, 1914 kovo 9 (22) d., nr. 55, p. 3.

[36] Viltis, 1912 liepos 18 (31) d., nr. 84 (79), p. 2.

[37] Lietuvos žinios, 1914, gegužės 20 d. (06.02), nr. 108, p. 3.

[38] Kauno gubernatoriaus raštas Vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui, 1907.06.09, Rusijos valstybinis istorijos archyvas, f. 1284, ap. 187, b. 157, l. 519 – mikrofilmas Lietuvos istorijos instituto rankraštne, šifras 235/75.

[39] Viltis, 1913, spalio 6(19), nr. 117 (904), p. 3.

[40] L. Gira, Lenkininkų skandalai Ežerėnuose, Viltis, 1913, liepos 26 (rugpj. 8), nr. 86 (873), p. 1-3; liepos 28 (rugpj. 10), nr. 87 (874), p. 1-3; gruodžio 12 (25), nr. 149, p. 2;  1914, balandžio 10(23), nr. 75 (1023), p. 2.