V.Indrašiaus pranešimas

Vytauto Indrašiaus pranešimas

mokslinėje konferencijoje ,,ZARASAMS-500”, vykusioje 2005-12-09

 

 

1941 m. birželio 22 – 28 d. sukilimas Zarasų apskrityje

 

                      1941 m. birželio sukilimas, kurio mąsto nenorėjo pripažinti sivietinė istoriografija, ir birželio 23 dienos paskelbtas Lietuvos valstybingumo atkūrimas – svarbūs Lietuvos istorijos įvykiai, kurių išskirtinumas Europos istorijos kontekste dar tinkamai nesuprastas daugelio Europos šalių istorikų. 1941 m. birželio pabaigos įvykius žymus Lietuvos istorikas Edvardas Gudavičius apibūdino taip:

                      ,,Galima skaičiuoti kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 m. vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti , kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-jų birželyje. Visa tai birželio 23-iąją stato į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja.”

                      1941 m. birželio 22-28 d. sukilimas Zarasų apskrityje – mažiausiai liesta tema, nors dokumentinės medžiagos Lietuvos archyvuose yra pakankamai.

                      Tad pranešime paliesti svarbesni sukilimo Zarasų apskrityje aspektai.

 

 

Būriai ir vadovybė

Per Kauno radiją išgirdę žinią apie karo pradžią, o birželio 23 d. prieš pusiaudienį išklausę atsišaukimo į tautą, Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą bei tautos himną, Zarasų apskrityje kovą su sovietiniais okupantais pradėjo sukilėlių būriai, organizuoti kiekviename valsčiuje dar prieš karo pradžią.

                      Jų branduolį sudarė Lietuvos šaulių sąjungos nariai, sugebėję 1940 metų vasarą, sovietinei valdžiai likviduojant šaulių būrius, nuslėpti dalį ginklų ir šaudmenų.

                      Pavyzdžiui, Dusetų šaulių būrio pirmininko, mokytojo Petro Kuzmicko (vėliau suimto bolševikų) ir būrio vado Jono Lingės sumanumu buvo išsaugota visa būrio ginkluotė. Salako šaulių būrio vadas Petras Šiaudinis nuslėpė dalį šautuvų su šoviniais. Panašiai ginklus išsaugojo Zarasų miesto , Aleksandravėlės, Antalieptės, Stelmužės šaulių būriai. Kiti sukilėlių būriai greitai apsiginklavo nuginkluodami pavienius raudonarmiečius arba surinkę jų paliktus ginklus prie plento Utena-Zarasai.

                      Taip ir panašiai apsiginklavęs (kiti turėjo tik medžioklinius šautivus) Zarasų apskrityje veikė 21 sukilėlių būrys, kuris išėjo iš pogrindžio turėdamas tiek žmonių ir ginkluotės:

3 Aleksandravėlės – 16 partizanų, ginkluotų 16 šautuvų (vadas – Nepriklausomybės kovų savanoris, Vyčio kryžiaus ordininkas Antanas Streikus);

3 Antalieptės – 19 partizanų, ginkluotų 14 šautuvų, 6 pistoletais (vadas – pašto viršininkas Alfonsas Norkus);

3 Antazavės – 21 partizanas, turėjo 5 šautuvus, 3 pistoletus (vadas – Pranas Vaitoška, vėliau – ats. jaun. ltn.  Antanas Kairevičius-Kairiūnas);

3 Avilių – 11 partizanų, ginkluotų 6 šautuvais (vadas – mokytojas Donatas Šukelis);

3 Baibių – 12 partizanų, ginkluotų 3 šautuvais (vadas – ūkininkas, ats. psk. Jonas Stulgys);

3 Baltriškių (Antalieptės vls.) – 22 partizanai, ginkluoti 6 šautuvais, 2 pistoletais (vadas – ats. jaun. psk. Juozas Zavadskas);

3 Degučių – 22 partizanai, ginkluoti 4 šautuvais (vadas – ats.psk. Petras Dūdėnas);

3 Dusetų – 20 partizanų, ginkluotų 32 šautuvais, 13 pistoletų (vadas – buvęs šaulių būrio vadas, ats.jaun. psk. Jonas Lingė);

3 Imbrado – 20 partizanų, ginkluotų 8 šautuvais (vadas – ūkininkas Stasys Bikulčius, vėliau – Edvardas Stunžėnas);

3 Kiviškių (Imbrado vls.) – 10 partizanų, ginkluotų 3 šautuvais (vadas – ūkininkas Vladas Stunžėnas);

3 Kumpuolių (Antazavės vls.) – 8 partizanai, ginkluoti 6 šautuvais (vadas – ats. jaun. psk. Jonas Urvinis);

 3 Mukulių – 14 partizanų, ginkluotų 14 šautuvų, 2 pistoletais (vadas – ūkininkas Vincas Juškėnas);

 3 Pimpių (Dusetų vls.) – 15 partizanų, ginkluotų  13 šautuvų (vadas – ūkininkas, ats. jaun. psk. Jonas Statulevičius);

3 Raudinės – 19 partizanų, ginkluotų 9 šautuvais, 1 pistoletu (vadas – ūkininkas, ats. jaun. psk. Jonas Baravykas);

3 Salako – 53 partizanai, ginkluoti 21 šautuvu (vadas – policijos tarnautojas Kazys Ubonis, vėliau – mokytojas, ats. psk. Justinas Preibys);

3 Smalvų – 28 partizanai, ginkluoti 10 šautuvų, 1 pistoletu (vadas – ats. jaun. psk. Kazys Stasiūnas);

3 Stelmužės – 22 partizanai, ginkluoti 21 šautuvu (vadas – Nepriklausomybės kovų savanoris ats. jaun. psk. Antanas Cicėnas);

3 Suvieko – 19 partizanų, ginkluotų 9 šautuvais, 1 pistoletu (vadas – ūkininkas Jurgis Pučinskas);

3 Šalinėnų (Antalieptės vls.) – 13 partizanų, ginkluotų 8 šautuvais, 1 pistoletu (vadas –ūkininkas Petras Žemaitis);

3 Šaulių (Smalvų vls.) – 15 partizanų, ginkluotų 4 šautuvais, 1 pistoletu (vadas – ūkininkas, ats. jaun. psk. Bronius Udras);

 3 Zarasų miesto – 30 partizanų, ginkluotų 23 šautuvais, 1 pistoletu (vadas – ats. kpt. Atanasas Kazanas).

                      Buvusiose iki  1939 metų lenkų okupuotose vietose partizanų – sukilėlių būriai susikūrė stichiškai pirmomis karo dienomis iš aktyviausių, patriotiškai nusiteikusių apylinkės vyrų. Tai Bajorų būrys (vadas – ūkininkas Stepas Steikūnas), Dūkšto (dabar – Ignalinos r.) būrys (vadas – ats. vrš. Jonas Vasilevičius). Turmanto sukilėlių būrį iš 7 žmonių organizavo į šią vietovę komandiruotas Vyčio kryžiaus ordininkas Antanas Streikus. Vėliau šis būrys išaugo iki 17 kovotojų, o jau toliau vadovavo Jonas Tvarijonavičius.

                      Su Kaune esančiu sukilimo štabu zarasiečiai palaikė ryšius. Literatūrą, instrukcijas ir nurodymus gaudavo per ats. kpt. Atanasą Kazaną ir ats. kpt. Juozą Kiesylį, ats. jaun. ltn. Antaną Kairevičių-Kairiūną, Kaune gyvenusį zarasietį Edmundą Maldauską ir kitus. Kauno sukilimo štabas į Zarasus atsiuntė patyrusius karininkus: kpt. Eduardą Počebutą, ltn. Vytautą Narbutą, Antaną Pagirėną, kurie per keletą dienų apjungė apskrities sukilėlių būrius į vieningą kovinį vienetą.

 

Sukilėlių veikla ir netektys

Sekdami įvykius, gavę žinių iš vietos gyventojų apie sovietinės valdžios pasitraukimą iš miestelių, sukilėliai užimdavo juos, iškeldavo tautines vėliavas, išstatydavo sargybą keliuose, prie tiltų, svarbesnių pastatų, naktimis budėdavo kaimų ir miestelių gatvėse, saugodami gyventojus nuo besitraukiančių raudonarmiečių plėšikavimo.

                      Kaip matyti iš ltn. Vytauto Narbuto informacijos apie partizanų veiklą Zarasų apskrityje, kai kurie vietovėse gerai ginkluoti sukilėliai jau pirmomis karo dienomis išvaikė sovietinę administraciją. Pavyzdžiui, Aviliuose tai įvyko birželio 23 d., Antazavėje, Antalieptėje ir Dusetose – birželio 24 d. Antazavėje gana sumaniai buvo paskleisti gandai, esą išlaipintas vokiečių kariuomenės desantas. Tokios žinios pasiekė Zarasus bei Rokiškį ir gerokai demoralizavo bolševikus. Nors į kai kuriuos miestelius atvykus stipresniems bolševikų karių ir milicijos būriams partizanai ir buvo priversti laikinai pasitraukti, tačiau neilgam. Dėl partizanų veikimo buvo išgelbėtos daugelio lietuvių gyvybės.

                      Zarasų mieste birželio 24 d. 12 val. iš bažnyčios bokšto pradėjo šaudyti minosvaidis (kitais duomenimis, kulkosvaidis). Tai tarp bolševikų milicijos ir saugumiečių sukėlė didelę paniką. Jie paskubomis sunkvežimiais spruko į Daugpilį, nespėję išžudyti kalėjime buvusių politinių kalinių. Spėjo nušauti tik Zarasų apskrities komendantą plk.ltn. Igną Podgaiskį-Pašilį, Zarasų šaulių kuopos vadą Joną Petniūną ir Nepriklausomybės kovų savanorį Povilą Gabrusevičių. Likusieji kaliniai, daugiau kaip 20 žmonių, sargams atrakinus vartus, sėkmingai pabėgo. Narsuolis kulkosvaidininkas su ginklu Zarasų bažnyčios bokšte išgelbėjo nuo mirties ne tik dešimtis nekaltų žmonių, bet dar pusdieniui sustabdė sovietinės kariuomenės atsitraukimą Daugpilio plentu. Kas iš bokšto šaudė, ilgą laiką nepavyko nustatyti. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai žmonės ėmė atviriau kalbėti, sužinota, kad tai buvo kpt. Atanasas Kazanas (1898-1953) su sūnumi Igoriu (1924-1943). Šis bebaimis karininkas 1915 – 1940 m. be pertraukos tarnavo Rusijos ir Lietuvos kariuomenėse, pasižymėjo narsumu ir buvo gerai įvaldęs visų rūšių ginklus. Žuvo jis 1953 m. rugpjūčio 1 d. Vorkutos lagerio kalinių sukilimo metu.

                      1941 m. birželio 26 d. apie 13 val. 30 min. per Zarasus Daugpilio link pravažiavo pirmieji vokiečių motorizuoti daliniai, tačiau sukilėlių arba, kaip juos vėliau imta vadinti, apsaugos būrių, tikslas liko toks pat svarbus: apsaugoti gyventojų gyvybes ir turtą; izoliuoti pavojingus viešai tvarkai ir ramybei asmenis; likviduoti užsilikusias ginkluotas komunistų gaujas bei sovietų kariuomenės likučius, besislapstančius miškuose; apsaugoti nuo sunaikinimo svarbesnius objektus – maisto išteklių sandėlius, malūnus, elektros stotis ir kt.

                      Iki liepos 2 d. Antalieptės valsčiaus sukilėliai nuginklavo 40 raudonarmiečių, suėmė apie 50 sovietinių aktyvistų. Dusetų valsčiaus sukilėliai nuginklavo ir atidavė vokiečiams apie 150 raudonarmiečių. Dusetų sukilėlių, vėliau – apsaugos būrys buvo gausiausias – pirmomis karo dienomis jis išaugo iki 60 vyrų, visi sugebėjo apsiginkluoti.

                      Deja, neišvengta ir netekčių. Plentu Daugpilis – Utena atsitraukiantys raudonarmiečiai sušaudė Baibių būrio sukilėlius Daubarą ir Miškinį, nušovė šalikelėje stovėjusį 17-metį vaikinuką Padvaiską iš Gaidelių dvaro. Birželio 25 d. ankstų rytą Zarasų milicija su pastiprinimu iš Daugpilio apsupo namus, kuriuose nakvojo grupė sukilėlių. Bandydami pabėgti, žuvo namų savininkas P.Markelis ir kelių valdybos technikas ats. ltn. Kostas Mickus. Kitus suimtus sukilėlius: mokytoją ats.ltn. Juozą Chmieliauską, valstybinio banko tarnautoją Joną Paukštę, batsiuvį Praną Vaitonį ir vieną neatpažintą jaunuolį  NKVD pareigūnai kieme nukankino. Taip pat nušovė gatve ėjusį gimnazijos mokytoją Edvardą Algirdą Šakalį.

                      Birželio 27 d. Gasių kaimo miškelyje Pimpių kaimo sukilėliai apsupo 17 raudonarmiečių. Įvyko smarkus susišaudymas. 16 raudonarmiečių pasidavė, o jų politrukas nusišovė. Šio susirėmimo metu žuvo narsus būrio sukilėlis Petras Stasiulionis, į petį sužeistas Juozas Grikinis. Žuvęs P.Stasiulionis buvo labai iškilmingai palaidotas Dusetų kapinėse. Jo žūties vietoje, Gasių kaime, šalia vieškelio Dusetos-Šaltamalkiai, apylinkės aktyvas 1943 m. birželio 29 d. iškilmingai atidengė granitinį paminklą.

Birželio 24 d. miškelyje prie Vaitankos ežero žuvo Raudinės būrio sukilėlis Antanas Vaitonis (g.1912). Jis iškilmingai palaidotas Didejos kaimo kapinėse, o jo žūties vioetoje buvo pastatytas gražus granitinis paminklas. Po karo Antazavės stribai paminklą susprogdino. Dabar toje vietoje pastatytas gražus kryžius.

Birželio 29 d. nuginkluojant raudonarmiečius prie Avilių ežero, buvo peršautas Imbrado būrio sukilėlis, 1-ojo artilerijos pulko eilinis savanoris, Vyčio kryžiaus ordininkas Vladas Stankevičius. Mirė vežamas į Zarasų ligoninę. Palaidotas Imbrado kapinėse.

 

 

Sukilėlių likimai

Šaulių sąjungos narius ir sukilimo dalyvius sovietinė valdžia laikė pavojingiausiais asmenimis, taikė jiems didžiausias bausmes. Laimingi buvo tie, kurie žuvo partizanaudami arba po kautynių prie Sedos sėkmingai pasiekė Vakarus.

                      Užjūryje atsidūrė Antalieptės, Avilių, Baibių, Dusetų, Degučių, Imbrado, Pimpių būrių vadai.

                      Sovietiniai  diversantai iš pasalų nužudė Stelmužės sukilėlių būrio vadą, nuo 1942 m. Imbrado valsčiaus viršaitį Antaną Cicėną (1897-1943). Zarasų apskrities Tautinės apsaugos rinktinės vadas kpt. Eduardas Počebutas (1906-1944), vadovaudamas gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės 2-ajai kuopai, didvyriškai žuvo 1944 m. gegužės 13 d. prie Ašmenos vykusiose kautynėse su lenkų armijos Krajovos daliniais. Aleksandravėlės sukilėlių būrio vadas, Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Streikus (1897-1945) vadovavo Vytauto apygardos Lokio partizanų rinktinei ir susisprogdino paskutine granata 1945 m. rugsėjo 28 d. Latvijos pasienyje, dengdamas savo kovotojų atsitraukimą.

Tenka apgailestauti, kad šią datą šiemet Zarasų kraštas užmiršo, kaip ir visą didvyrišką 7 asmenų A.Streikaus šeimą. Čia reikia papriekaištauti ne valdžiai, o asmenims, atsakantiems už istorinį ir kultūrinį rajono paveldą.

Baltriškių sukilėliams vadovavęs Juozas Zavadskas-Paukštis (vėliau – Durklas; 1908-1975) buvo Audros partizanų būrio Utenos apskrityje vado pavaduotojas. 1952 m. vasario 20 d. legalizavosi, bet po dviejų mėnesių Vilniuje suimtas ir 1953 m. sausio 26 d. nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti, kuri vėliau pakeista 20 m. kalėjimo. Iškankintas Džezkasgano, Ekibaztūzo, Mordovijos anglių ir vario kasyklose į Lietuvą sugrįžo 1972 m.

Antazavės sukilėlių būrio vadą ats. jaun. ltn. Antaną Kairevičių-Kairiūną, diplomuotą inžinierių, suėmė Kaune. Karo tribunolas 1947 m. gruodžio 13 d. nuteisė 25-riems metams. Grįžęs į Lietuvą gyveno Lentvaryje. Palaidotas Antazavės kapinėse.

Dvidešimt penkeriems metams karo tribunolas 1947 m. gruodžio 26 d. nuteisė ir Šaulių būrio vadą Bronių Udrą (1905-1993). Į Lietuvą jis grįžo 1956 metais.

Kiviškių sukilėlių būrio vadą Vladą Stunžėną (1897-1960) karo tribunolas 1945 m. rugpjūčio 8 d. nuteisė 20 metų. Į Lietuvą jis grįžo 1956 metais.

Suvieko sukilėlių būrio vadą Jurgį Pučinską (g.1907 m.) karo tribunolas 1945 m. liepos 14 d. nuteisė 15 metų.

Šalinėnų sukilėlių būrio vadas Petras Žemaitis (1917-apie 1965) buvo suimtas 1945 m. sausio 16 d., be teismo išvežtas į Vorkutą ir ten 1947 m.sausio 15 d. nuteistas 10 metų. Į Lietuvą negrįžo.Dirbo elektriku anglių šachtoje Intoje ir žuvo nutrenktas elektros srovės.

Ne vien sukilimo vadus taip žiauriai baudė, eilinių kovotojų sąrašas būtų ne ką trumpesnis. Mirties bausme buvo nubausti Antalieptės būrio sukilėliai: Albinas Ančius (1906-1946) iš Zabičiūnų k., Liudvikas Gikis (1907-1946) ir Jonas Kilius (1905-1945) abu iš Šarkiškių k., Nepriklausomybės kovų savanoris, Mikučių seniūnas Antanas Šlepetys (1900-1945) iš Purvynės k. 1945 m. kovo 13 d. Vilniuje sušaudytas Kumpuolių būrio sukilėlis Antanas Streikus (1914-1945) iš Maniuliškių k. ir Pimpių būrio sukilėlis Petras Vadišius (1913-1945) iš Navikų k. 1945 m. lapkričio 22 d. Vilniuje sušaudė Dusetų būrio sukilėlį, po karo partizanų būrio ,,Varpas” vadą Juozą Lašą-Tugaudą (1918-1945). 1945 m. kovo 21 d. sušaudytas Suvieko būrio sukilėlis Vaclovas Guogis (1915-1945) iš Knipiškių kaimo.

Betardydami Zarasų kalėjime budeliai užmušė Šalinėnų būrio sukilėlį Bronių Žemaitį (1914-1945) ir Joną Jasiūną (1902-1945), Tabaro būrio sukilėlį Aleksą Saladžių. 1947 m. liepos 3 d. tardant Utenos kalėjime buvo užmuštas Antalieptės būrio sukilėlis Kazys Jakštas (1914-1947) iš Bikūnų kaimo.

Be galo ilgas sąrašas būtų tų Zarasų krašto sukilėlių, kurie buvo nuteisti kalėti nuo mažiausios – 10 metų – iki didžiausios – 25-erių metų bausmės, ir tų, kurie žuvo po karo Mykolo Kazano, Antano Streikaus, Juozo Zavadsko partizanų būriuose.

Tegu šis, toli ne viską aprėpsiantis pranešimas bus kuklus pagarbos vainikas ant žinomų ir nežinomų sukilėlių kapų. 

 

 

Parengė I.Vaitkevičienė

(Kalba netaisyta)