Zarasų miesto istorijai skirta
KONFERENCIJA
2005
Vytauto Urbanavičiaus pranešimo “Teroro aukų kapų tyrimai Zarasuose”
tezės
1976 metais tuometinės Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos linija teko domėtis jaunųjų kraštotyrininkų darbais Zarasų rajone.
Zarasų Pirmosios vidurinės mokyklos (dabartinės “Ąžuolo” gimnazijos) kraštotyrininkai, vadovaujami mokytojo Vytauto Nevronio, buvo surinkę medžiagą apie Antrojo pasaulinio karo pradžios įvykius Zarasuose.
Traukiantis Raudonajai armijai, kartu traukėsi daug sovietinių aktyvistų ir nemažai suklaidintų, nieko bendro su politika neturėjusių Lietuvos gyventojų.
Birželio sukilimo dalyviai, ar kiti jų vardu apsimetę asmenys, bažnyčios bokšte pasistatę kulkosvaidį, pradėjo į bėglius šaudyti. Dalis žuvo abiejų ežerų sąsmaukoje.
Tie, kuriems pavyko sąsmauką įveikti, mieste buvo gaudomi ir bažnyčios šventoriuje šaudomi. Be teismo. Tai akivaizdus teroro faktas.
Lavonai buvo užkasti Magučių miškelyje netoli senelių prieglaudos. Po karo dalis jų ekshumuota ir perkelta į kapines.
Netrukus vieną terorą pakeitė kitas – raudonasis.
Viena iš jo aukų buvo, kaip tvirtinta, su naciais susidėjęs A. Saladžius. Nukankintą jį stribai įmetė į lentinį milicijos kieme buvusį sandėliuką. Sužinojusi tai sesuo, naktį į tą sandėliuką įlindo, į brolio švarko kišenę įdėjo rožinį ir šventą paveikslėlį.
Lavoną, kartu su dviem kitais likimo draugais, žudikai nuvežė į tą patį Magučių miškelį ir užkasė. Sesuo pagal kraujo pėdsakus sniege (egzekucija vyko žiemą) kapo vietą surado ir įsidėmėjo.
Atgimimo pradžioje kapas buvo atkastas, palaikai ištirti, visi asmenys identifikuoti.
Greta rasti dar trijų nužudytų asmenų palaikai. Jie taip pat ištirti ir atpažinti.
Tyrimų grupės narys
hum. m. habil dr V. Urbanavičius