J.Nemanio pranešimas

                                                                 ZARASŲ RAJONO KULTŪROS PAVELDAS

        Pirmieji šio krašto gyventojai nebuvo baltų protėviai, jie buvo suomių-ugrių giminės žvejai, medžiotojai.Baltų protėviai šiose apylinkėse pasirodė naujajame akmens amžiuje.

        Zarasų rajonas išsidėstęs Baltijos kalvyno Aukštaičių aukštumų šiaurės rytų dalyje.Seniausios sodybos yra buvusios rytiniame Sartų ežero krante(kaip Velikuškės,Vozgėliai).Čia rasta titnago skaldos dirbinių, kurie priskirti viduriniojo ir naujojo akmens amžiaus sąvartai.

        Taigi, įvairūs archeologiniai radiniai rodo, kad Rytų Aukštaitijoje žmogus apsigyveno jau labai

seniai.

        Mūsų kraštą puošia ir garsina ne tik nuostabi gamta, bet ir vertingi paveldo objektai.Dabar Zarasų rajonas suskirstytas į 9 seniūnijas, kurios viena už kitą turtingesnės kultūros paveldu.

Archeologiniai paminklai-svarbūs archyvai. Tai žemėje saugomas lobis, iš kurio liekanų galime spręsti , kur gyventa atskirų genčių skirtingais laikotarpiais, kaip formavosi lietuvių tauta, kokia buvo jos dvasinė kultūra, ką gamino, su kuo prekiavo ar kariavo mūsų protėviai.

         Rajone priskaičiuojama 79 archeologijos objektai, iš kurių 30 piliakalnių, 31 pilkapynas,10 senkapių, 7 akmenys su įvairiais ženklais bei 1 alkakalnis. Piliakalniai – tai vieni įdomiausių praeities liudininkų. Apie  juos sukurta daug pasakojimų, padavimų, legendų: jie esą supilti kepurėmis, slepiantys turtus, užpiltas pilis, bažnyčias. Tai ne pilti kalnai, o natūralios kalvos, parinktos sunkiau prieinamose vietose, su statesniais šlaitais, dažnai upių santakoje arba prie ežero, kad būtų saugiau gyventi ar apsiginti nuo užpuolikų. Jų paviršių dengia sluoksnis, vadinamas

 “ kultūriniu sluoksniu”, kuriame tyrinėjimų metu rasta ir randama puodų šukių, gyvulių kaulų, strėlių antgalių, akmeninių kirvukų, sudegusio molio ar tinko liekanų bei kitų gyvenime naudotų buitinių reikmenų liekanų.

         Mūsų krašte dauguma piliakalnių yra brūkšniuotosios keramikos kultūros pavyzdžiai, kaip Velikuškių, Pakačinės, Vozgėlių, Jatkūniškės, Skineikių, Šišponiškės piliakalniai. Dabar jie savo grožiu ir įspūdingumu puošia aplinką, tai Verslavos, Gutaučių, Maniuliškių,Golubiškės, Kiemionių ir kiti  piliakalniai. Dalis piliakalnių puikuojasi rajono miškuose: tai Lūžų, Pakačinės, Bielkaučiznos, Zokorių, Vencavų, Degučių, Vitkūnų, Mineikiškių, Liaudiškių.

        Rajone yra alkakalnių kultūros palikimas – tai Salako alkakalnis, vadinamas Kunigokalniu. Išvaizda jis beveik nesiskiria iš kitų  aplinkinių kalvų. Alkakalniai – senovės religinio kulto vietos. Pagonybės laikais čia žmonės garbino dievus, aukojo aukas, kūreno šventą ugnį.

         Pilkapiai – aukšti supilti kauburiai, kuriuose buvo laidojami mirusieji. Sampilai mūsų krašte supilti iš žemių, o aplinkui apkasti grioviais. Neretai juos vadina kapčiais, kurganais. Didžiausi ir charakteringiausi pilkapynai yra Salako seniūnijoje.Tai Avinuostos, Čepeliškės(po dvi grupes), Salako, Giteniškės, Vyželių, Samaukos, Degučių seniūnijoje:Kloviškių, Subatiškių, Degučių,Galminių(net šešios grupės).

        Pilkapių forma ir sampilai būdingi IX-XII amžiaus pilkapiams.

        Senkapių rajone išliko dešimt.Tai Juškėnų, Liaudiškių, Lygalaukių, Maniuliškių, Eikotiškio, Riškonių, Kraštų, Kavolių, Pratkūnų, Pakerių. Dauguma jų buvo sunaikinta vykdant ūkinę veiklą.

         Šie senieji kapai(pilkapiai, senkapiai) liudija ne tik  apie gyvenviečių tinklą, bet ir atsako į kai kuriuos etninius klausimus.

         Rajone turime archeologinių akmenų, kuriuose iškalta įvairių ženklų, dubenų, apie juos pasakojama daug legendų. Jie neretai siejami su pagonišku mūsų bočių tikėjimu. Lūžų miške cilindro formos su dubeniu akmuo, kaip spėjama, pagoniškos šventyklos liekana. Davainių mitologinis – sakralinis akmuo, vadinamas “Laumių stalu” ir priskiriamas nedidelei šalyje žinomų Laumių akmenų grupei. Astronomijos specialistus galintis sudominti Tilžės(Kaiškės) akmuo su  dubenėliais. Girutiškės akmuo su įvairiais ženklais ir neįmintais užrašais ant jo.Vaidminių akmuo su arklio, meškos ir kitomis pėdomis  bei Lapeliškių mitologinis akmuo, vadinamas Raganų sostu.

          Daugelis esate girdėję apie Salako akmenį su ženklais, kurį nuo seno vadina “Napoleono”akmeniu ir pasakojama, kad prie jo buvo apsistojęs ir pietavęs karvedys. Sakoma, kad ant akmens esantys ženklai iškalti šiam įvykiui atminti. Tačiau tiesa yra kita, kad Salake Napoleonas nesilankė ir prie pakelės akmens niekada nepietavo.

          Zarasų krašto archeologijos objektus tyrinėjo archeologai:F.Pakrovskis, P.Tarasenka, V.Urbanavičius, A.Tautavičius, Lietuvos istorijos instituto darbuotojai  bei Kultūros Ministerijos Mokslinės metodinės tarybos archeologai.

         Visi rajono archeologijos objektai, išskyrus archeologinius akmenis, įrašyti į respublikinį kultūros paveldo registrą.

         Zarasų rajone istorijos paminklų neperdaugiausia. Jie išsidėstę istorinių įvykių vietose, tai įžymių žmonių gimtinės, gyvenimo, darbo bei amžino poilsio vietos.

         Sartų regioninio parko teritorijoje, Antazavės seniūnijoje, Gipėnų kaime, į šiaurės vakarus nuo kelio Dusetos-Obeliai, kunigo, poeto ANTANO VIENAŽINDŽIO (1841-1892) tėviškė. 1971 m. vakariniame namo gale įrengtas visuomeninis poeto memorialinis kambarys-muziejus, kurį globoja giminaitė Ona Vienažindytė-Juodelienė.

          Tos pačios seniūnijos Rokėnų kaime, į šiaurės vakarus nuo kelio Dusetos-Antazavė, stovi netaisyklingos formos pilko granito paminklas su kompozitoriaus  bareljefu- JUOZO GRUODŽIO (1884-1948) gimtinės vieta. Netoliese, tame pačiame kaime, poeto PETRO GAULĖS(1923-1993)

gimtoji  sodyba.

          Šalia Rokėnų kaimo, Antazavės šile, 23 kvartale, aukštumėlėje- Vytauto apygardos, Lokio rinktinės,Vyties kuopos partizanų dislokacijos ir mūšio su  sovietine armija, vieta. 1999 metais restauruotos žeminės.

          Antazavėje, prieš bažnyčią esančiame plotelyje, stovi kuklus paminklas. Čia stribai ir enkavedistai užkasė nužudytus apylinkės rezistentus, o kaimo kapinėse-broliškas Vyties kuopos partizanų kapas.Čia amžinu poilsiu miega: Vyties kuopos vadas Mykolas Kazanas(po mirties 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos respublikos prezidento dekretu apdovanotas VYTIES  KRYŽIAUS IV-ojo laipsnio ordinu), partizanai: Adolfas Bražys, Jonas Gražys, Jonas Kokinas, Jonas Lukošiūnas, Antanas Puslys, Bronius Vaikutis, Vilius ir Vytautas Zablackai, Jonas Zarakauskas. Partizano Antano Gražio palaikai palaidoti šeimos kape.

Vyties kuopos  partizanų vado Mykolo Kazano, partizanų: Adolfo Bražio,  Jono Lukošiūno, žuvusių 1945 m. liepos 7 d., netoli žuvimo vietos Jaskoniškių kaime, Dusetų seniūn. 2001 m. rugpjūčio 23 d. pastatytas atminimo paminklas.

         Antalieptės seniūnijoje, Madagaskaro kaime, į pietryčius nuo kelio Antalieptė- Daugailiai, arkivyskupo, filosofijos mokslų daktaro MEČISLOVO REINIO(1884-1953) gimtinė. 1947 m. birželio 12 d. sovietų buvo suimtas , o 1953 m. lapkričio 8 d. mirė Vladimiro kalėjime. Sodyba įkurta 1871-1872 m.

         Netoli Antalieptės, Jonavos vienkiemyje kovoje su sovietiniais diversantais 1943.07.06. žuvo Zarasų apskrities policininkai: Pranas Baltakys, Edmundas Maldauskas, Alfonsas Vapsva, Jonas Varnas. Žuvusiųjų atminimui 2003 m.rugsėjo 6 d. prie kelio Antalieptė-Vencavai pastatytas didingas granito paminklas.

         Į rytus nuo Antalieptės, Degučių seniūnijoje, Senadvario vienkiemyje poeto FAUSTO KIRŠOS(1891-1964) gimtinė. Dabar sodybos savininkas, grafikas Arvydas Každailis.

         Literato, vertėjo MOTIEJAUS MIŠKINIO(1897-1974) kapas Vajasiškio kaimo kapinėse.

         Zokorių kaime kunigo, psichologijos mokslų daktaro JONO STEPONAVIČIAUS (1880-1947)

sodyba ir gimtasis namas .

        1994 m. Jakštų kaime pastatytas koplytstulpis (autorius tautodailininkas Jonas Tvardauskas), mena Nepriklausomos Lietuvos generolo VLADO MIEŽELIO(1894-1986) gimtinės vietą .

         Degučiuose- seniūnijos centre, į pietryčius nuo plento Zarasai-Utena, aukštumėlėje stovi betoninis Lietuvos Nepriklausomybės paminklas. 1930 metų originalas sovietų buvo nugriautas 1958 m., atstatytas-1990 m.

        Degučių kaimo R.Katalikų kapinėse palaidotas 1919 metų kovose su bolševikais žuvęs savanoris Vincas Liminskas. Paminklas pastatytas 1938 metais.

        Balčių kaime apie 300 m į vakarus nuo Balčio ežero,kalvelėje , stovi raudono granito paminklas

1919 m. rugpjūčio 24 d. žuvusiam savanoriui leitenantui JURGIUI SIDARAVIČIUI(1900-1919).

Paminklas pastatytas 1939 m.  Baltriškių kaimo šaulių iniciatyva ir lėšomis.

          Kelyje Degučiai-Dusetos, Krakynės miške 56-57 kv.broliškas kapas. Tai masinė žydų žudymo vieta. Fašistai ir jų pakalikai 1941 metų rugpjūčio 26 dieną sušaudė Zarasų apskrities 8000 niekuo nekaltus žydus. 1950 m. pastatytas paminklas-obeliskas.

          Baibių kaime,beržynėlyje , netoli mokyklos, stovi pilko granito paminklas. Čia 1941 m. sovietai nužudė šaulių organizacijos narį Algimantą Miškinį(1909-1941). Paminklą pastatė šauliai po antrojo pasaulinio karo.

        Rajone yra ir daugiau atmintinų vietų.Tai Zarasų bažnyčios šventorius,Magučių ir Alėjos (Latvijoje) miškai, kur kiek vieni, kiek kiti okupantai vykdė nekaltų žmonių ekzekucijas.

         Dusetų mieste Nepriklausomybės aikštėje stovi betono LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PAMINKLAS. Pirmasis buvo pastatytas 1930 m., autoriai: architektas K.Kriščiukaitis, menininkas V.Čižauskas. 1952 m. sovietų valdžia paminklą nugriovė. 1989 metais Dusetų miesto viršaičio Algimanto Dieninio rūpesčiu, paminklas atstatytas.

         Šalia Nepriklausomybės paminklo  stovi paminklas įžymiam šio krašto kalbininkui, profesoriui

KAZIMIERUI BŪGAI(1879-1924), pastatytas 1985 m., autoriai: skulptorius Bronius Vyšniauskas, architektas Rimas Vyšniauskas.

          Kalbininko K.Būgos gimtinė Pažiegės kaime, Dusetų seniūnija. Gimtajame name 1973 m.įkurtas K.Būgos memorialinis muziejus.

           Dusetų miesto “Švenčiausios Trejybės” bažnyčioje stovi  istoriniai vargonai. Teigiama, kad , pastačius bažnyčią 1886 metais, vargonus  įrengė vokiečių meistras.

           Dusetų varpinė- architektūros paminklas.

           Miesto R.Katalikų kapinėse- broliškas kapas, palaidoti 1919 metų kovotojai-savanoriai: A.Armonas, J.Kregždys, A.Sudaitis, J.Malinauskas.

           Šalia miesto,Padustėlio kaime išlikusi poeto PAULIAUS ŠIRVIO(1920-1979) gimtoji sodyba, kuri 1983 m.pažymėta paminkline lenta, o švenčiant poeto 75-asias gimimo metines, 1995 metais Dusetose atidengtas tautodailininko Ipolito Užkurnio stogastulpis-paminklas poeto atminimui.

           Rudėnų kaime, Imbrado seniūnija, 2004 m. gegužės 23 d. atidengtas pirmasis paminklas Lietuvoje, žymintis, kad toje vietoje XVIII a. buvo pastatyta sentikių cerkvė.

           Istoriniu įvykiu skaitoma 1967 metais Marijos apsireiškimo vieta Kvintiškių kaime, Imbrado seniūnija, prie Ilgio ežero. Dabar ten gausiai lankoma vieta.

           Salako seniūnijoje Nečerskų kaime yra du kultūros paveldo objektai: tai  paminklinis akmuo 1919 metais žuvusiam kariui-savanoriui ALEKSUI KATINUI ir antras paminklas pirmomis antrojo pasaulinio karo dienomis žuvusiems  Nečeskų kaimo 12-kai gyventojų.

           Salako kapinėse aštuonios kapavietės, kur palaidoti šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, atsisakę tarnauti sovietinėje armijoje: Bronius Alekna, Nikodemas Biveinis, Vladas, Jonas ir Stasys Dicevičiai, Leopoldas ir Balys Jakučiai, Vytautas Mažeika.Visi jie žuvo bunkeryje, išdavikui nurodžius jų  buvimo vietą.

          Antra istorinė vieta Salake- “Partizanų kalva”.Čia buvusiose žvyrduobėse užkasti partizanai ir rezistentai: Kazimieras Stakėnas, Pranas Skučikas- “Žalys”, Kostas Padvaiskas- “Mazgelis”, Silva Dieninis, Povilas Valskys, Josifas Siniakovas ir daugelis nežinomų.

          Zarasų miesto R.Katalikų kapinėse 1919 m. sausio 19 d.amžinam poilsiui atgulė, užsikrėtęs dėmėtąja šiltine, žymus šio krašto veikėjas, lietuvybės žadintojas,antropologas, gydytojas DOMINYKAS BUKONTAS(1873-1919). Prie kapo 1925 metais pastatytas kuklus paminklas-kryžius su užrašu:”DIDESNĖS UŽ TĄ MEILĖS NIEKAS NETURI, IDANT KAS GULDYTŲ SAVO GYVASTĮ UŽ SAVO PRIETELIUS”.

          Tose pačiose kapinėse savanorių kapai. Čia palaidota daugiau šimto žinomų ir nežinomų 1919-1923 m.žuvusių kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę.

          1919 metais iš Zarasų apskrities į Nepriklausomos Lietuvos savanorių gretas stojo apie penkis šimtus narsių vyrų. Iš jų 48 kariai-savanoriai už žygdarbius buvo apdovanoti aukščiausiu valstybės apdovanojimu VYTIES KRYŽIAUS ORDINU.

Didesnė dalis ordininkų išvyko už rajono ir respublikos ribų. Rajone 9-iose kapinėse palaidota  20 Vyties kryžiaus ordininkų: Antalieptėje- Alfonsas Vitkauskas; Antazavėje -Juozas Andriūnas, Antanas Kaladinskas; Dusetose- Balys Kaštaunas, Petras Kuzma; Suvieke- Jonas Briedis ; Paupynės kaime(Suvieko sen.)  -Viktoras Zinkevičius; Imbrade- Aleksandras Rutulis, Adomas Stunžėnas,Vladas Stankevičius; Salake- Alfonsas ir Antanas Petkevičiai, Jonas Vadeiša, Petras Zabarauskas; Vajasiškyje- Laurynas Pimpė, Alfonsas Vitkauskas; Zarasuose- Mikas Juodagalvis, Bronius Zaleckis, Petras Kaušinis, Audrius Gudaitis. Vyties kryžiaus  ordininko, savanorio, Vyties kuopos partizanų vado Antano Streikaus(Tumašiuko) kapas nežinomas, nes jis žuvo 1945 m. rugsėjo 28 d. kovoje su sovietais.

              Lupenkos kaimo(Zarasų sen.) kapinėse stovi raudono granito paminklas, kuris mena, kad čia palaidotas nežinomas karys, žuvęs nuo lenkų užpuolikų.Granite iškaltas užrašas:”ŽUVAU DĖL TĖVYNĖS 1920 M. NEŽINOMAM LIETUVOS KARŽYGIUI, SMALVIEČIAI 1939 M.”

              Išlikę rajone istorijos paminklai- dar viena galimybė atversti unikalios ir garsios Lietuvos valstybės istorijos puslapius, kuriuose įrašytas ir Zarasų vardas.

              Architektūros palikimas  yra žmonijos kultūros  palikimo dalis.Pirmieji kultūros paminklų apsaugos dekretai ir įstatymai architektūros srityje buvo skirti apsaugoti žinomus ir vertingus pastatus.

              Nemažą dalį rajono kultūros paveldo sąraše užima architektūros objektai.Tai gyvenamieji, gamybiniai, maldos ir kitos paskirties statiniai, pastatyti iki 1940-ųjų metų ir turintys istorinę-architektūrinę vertę.

              Į respublikinį registrą įrašyta: Antalieptės bažnyčia ir vienuolynas, Antazavės bažnyčios kompleksas (varpinė ir  tvora  su vartais), Stelmužės bažnyčia ir varpinė.

Be aukščiau minėtų objektų respublikiniame architektūros registre puikuojasi: Antalieptės, Šlyninkos vandens ir Vencavų vėjo malūnai, poeto A.Vienažindžio tėviškės sodyba Gipėnuose, poeto F.Kiršos gimtinė Senadvaryje, kalbininko K.Būgos gimtinė Pažiegėje, Antazavės ir Stelmužės dvarų kompleksai, Asavytų ir Degučių kaimuose kelio( trakto)

sarginės, Degučių pašto arklių stoties kompleksas, Galminių užkarda(sarginė).

               Iš 15-kos rajone esančių bažnyčių tik 3 pateko į  respublikinį registrą, kitos rajoniniame. Be bažnyčių rajono architektūros sąrašą papildo: Dusetų varpinė, Stelmužės “Vergų bokštas”,penki sentikių maldos namai (Raistiniškių, Turmanto, Rūsteikių, Minaukos, Zarasų) bei Zarasuose pravoslavų 2 pastatai. Be minėtų objektų rajone dar priskaitoma daugiau 60-ties  architektūros objektų, įrašytų į vietinį registrą. 

               Senamiesčių ir kitų stambių architektūros kompleksų apsauga susirūpinta vėliau. Valstybiniu mastu saugoti stambius architektūros kompleksus, miestus ir miestelius, dabar vadinamus urbanistikos paminklais, pradėta jau po Pirmojo pasaulinio karo. Urbanistikos paminklų apsauga, moksliškai pagrįstas jų rekonstravimas ypač paplito po Antrojo pasaulinio karo.

               1969 m. patvirtinus vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą, į jį pateko ir Zarasų miesto centrinės dalies gatvių tinklas ir aikštės planas.

               Zarasų urbanistinę vertę lemia savitas taisyklingas planas su radialinių-žiedinių gatvių tinklu ir viena kompoziciniu atžvilgiu itin pabrėžta aikšte, į kurią sueina visos radialinės gatvės. Tai vienintelis tokios formos miesto planas Lietuvoje tarp XIX a. vadinamųjų rusų miestų pavyzdžių planuotų Lietuvos miestų ir miestelių. Zarasų miesto projektinį planą 1836 metais sudarė Vilniaus gybernijos matininkas KANCLERIS.

              Zarasų rajone gausu miškų ir vandens telkinių, nuo seno šį kraštą pamėgo turtingi žmonės.

Jie rinkosi pačias gražiausias ir vaizdingiausias vietas ir statydinosi dvarus.

              Istoriniai šaltiniai nusako, kad Zarasų apskrityje buvo 62 dvarai ir 28 palivarkai. 1986 m. man pradėjus domėtis ir fiksuoti Zarasų rajone išlikusius dvarus ir palivarkus, iš 90 minėtų objektų suradau 39 dvarus ir 11 palivarkų, kiti objektai, veikiami laiko, nepriežiūros ir gamtos sąlygų, buvo sunaikinti.Tuomet iš išlikusių objektų buvo atrinkta 13 buvusių dvarų sodybų ir įrašytos į  išaiškinamųjų kultūros vertybių sąrašą: tai Antazavės, Astraučiznos, Kamariškių, Luodžių, Mukulių, Narkyčių, Raudinės, Romancų, Stelmužės, Smalvų, Suvieko,Vasaknų, Žvilbučių dvarvietės. Dabar tik Antazavės ir Stelmužės buvę dvarai įrašyti į respublikinį registrą, kiti į vietinį.

               Iš Lietuvos architektūros palikimo labiausiai nukentėjo dvarų ir palivarkų sodybos, nes tada, kai buvo panaikinta privati nuosavybė, šie objektai neteko savo reprezentacinės, kultūrinės reikšmės, juos dažniausiai naudojo tik ūkinei veiklai. Pasikeitusios žemės naudojimo formos pakeitė ir požiūrį į dvarus, ypač negatyvų vaidmenį čia atliko nuomonės formavimas, kad dvaras- tai žmonių išnaudojimo vieta, o jo kultūra svetima buvusios sovietinės Lietuvos žmonėms.

               Rajone priskaičiuojama  17  technikos paminklų. Tai Antalieptės, Šlyninkos, Velaikių, Zirnajų,Tiltiškių, Kavoliškių vandens malūnai. Antalieptėje ir Mineikiškių kaime pėsčiųjų pakabinami tiltai. Kaniukų kaime, Antazavėje, Dusetose, Salake, Zarasuose buvusios pieninės. Salako garinis ir Vencavų vėjo malūnai, Antalieptės hidroelektrinė, Lietuvos muitinė Smėlynės kaime, geležinkelio stotis Turmante. Deja, nepaisant paminklų apsaugos įstatymo,privatizuota Zarasų spaustuvė pakeitė savo istorinę paskirtį ir išvaizdą, o Zarasų pieninė nušluota nuo žemės paviršiaus.

               Senų senovėje laiškai buvo siunčiami per pasiuntinius, dažnai estafetės principu. Vystantis prekybai ir amatams, sukurtas pirklius amatininkus aptarnaujantis miesto paštas, kuriuo vėliau naudojosi ir kiti gyventojai.

               Lietuvoje pirmosios reguliarios tarpmiestinio ryšio linijos pradėjo veikti jau antroje XVI a. pusėje. Jos jungė Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena ir Venecija.

               Vėliau, XVII a. pagrindiniais Lietuvos keliais karietos su paštu riedėjo į Maskvą, Lenkiją, Latviją, Prūsiją.

               XVIII a. pabaigoje, Lietuvai tapus Rusijos imperijos sudėtine dalimi , pagrindiniuose traktuose privatus paštas buvo pakeistas į valstybinį. Pirmasis toks traktas Lietuvos teritorijoje nutiestas 1830-1860 metais. Jis turėjo didelę valstybinę ir ekonominę reikšmę, jungė Peterburgą su Varšuva ir ėjo per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Kalvariją, Suvalkus su atšaka nuo Marijampolės per Vilkaviškį, Kybartus į Karaliaučių.

              1829 metų liepos 16 dienos įsaku buvo patvirtintas šio trakto projektas. 193 varstų (202 km)

trakto Daugpilis-Kaunas  nutiesimas 1830-1836 m. kainavo 1 milijoną 225 tūkstančius rublių. Šio įvykio garbei 1845 m. Zarasuose pastatytas 11 m aukščio ketaus obeliskas su užrašu: “ Po veleniem gosudaria imperatora Nikolaja I-vo sooružena nasipnaja doroga ot Kovno do Dinaburga 193 viorsta

1836 g.”

             Pagal iš anksto nustatytą sistemą buvo statomi stočių kompleksai, užkardų(sargybų) pastatai, kelių apeivių(remonto darbininkų) namai, kuriuos žmonės vadina “kašarkomis”, karčemomis. Pašto stočių kompleksai buvo statomi maždaug kas dvi, rečiau kas tris rusų  mylias( mylia-7,46 km). Taigi, pašto arklių stotys stovėjo Zarasuose( deja neišliko), Degučiuose ( dabar viename pastate “Šv.Antano” bažnyčia, kitas gyvenamas pastatas privatizuotas), Daugailiuose, Utenoje ir t.t. dalis jų išliko, bet daug nugriauta. Tarp pašto arklių stočių stovėjo užkardos- tai spec. pastatai kelių karinėms sargyboms, kurios tikrindavo važiuojančius ir išduodavo leidimus važiuoti traktu. Tokia užkarda(sargybinė) yra išlikusi Zarasų rajone, Galminių kaime(Degučių seniūn.) ant vakarinio Antalieptės marių kranto, šalia Šventosios tilto.

            Netoli pašto arklių stočių buvo statomi užvažiuojamieji namai-karčemos. Vienas tokių statinių stovėjo 20 m. į šiaurę nuo kelio Zarasai-Utena, Murliškės kaime. Deja, šio objekto nepavyko išsaugoti, nesant šeimininko, veikiant gamtos sąlygoms- sunyko.

           Traktų pakelėse daugiausia buvo pastatyta kelių apeivių(sargų) gyvenamieji namai (vad.sarginės). Mūsų rajone išliko Asavytuose, Degučiuose. Tai vienaaukščiai, mūriniai, baltai dažyti pastatai, statyti XIX amžiuje. Dabar visi šie objektai įrašyti į respublikinį registrą.

            Zarasų mieste Vytauto gatvėje nuo policijos komisariato iki kino teatro “Rūta”(nors daugelis vairuotojų keiksnoja) mums pavyko išsaugoti to laikotarpio tašytų akmenų grindinį.

           Mažoji liaudies architektūra-liaudies dailės paminklai  kalba apie liaudies meistrų, dažniausiai nežinomų, neišsenkamus kūrybinės minties išteklius, liaudies meno išraiškos jėgą ir ištisų kartų meninių tradicijų gyvybingumą.

           Lietuvoje nuo seno pakelėse, kelių sankryžose,gyvenviečių aikštėse bei prie sodybų buvo statomi liaudies meistrų darbo memorialiniai paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, koplytėlės. Liaudies paminklai ypač paplito XVIII-XIX amžiuose. Jie buvo statomi mirusiems atminti, svarbiems šeimos ar bendruomenės įvykiams, reikšmingoms istorinėms vietoms ir datoms pažymėti. Tai liūdija vienas seniausių Avilių kaimo bažnyčios šventoriuje stovintis kryžius, pastatytas 1928 m.prie Avilių mokyklos, pažymint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Tokius tris kryžius pastatė aviliškiai meistrai Imbrade, Antazavėje, tačiau pastaruosius bolševikai sunaikino. Dar vienas kryžius pastatytas 1935 metais iš betono ir akmens Ajočių k.(Suvieko seniūn.) .Du mediniai kryžiai padaryti XIX a. stovi Salako bažnyčios eksterjere. Asavytų kryžiaus originalas buvo eksponuojamas Paryžiuje. Jam sunykus 1990 m.kopiją padarė Robertas Žaliukas.

            Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, ypatingai padaugėjo šių gaminių Zarasų krašte. Mano turimomis žiniomis šiuo metu rajone yra 52 kryžiai, 7 koplytstulpiai, 27 stogastulpiai, 8 koplytėlės. Tai praeities ir dabarties kruopščių, kūrybingų ir nagingų liaudies meistrų: Jono Tvardausko, Stasio Karanausko, Roberto Matulionio, Vytauto Ulevičiaus, Prano Savicko, Ričardo Sirotkos, Kazio Nemanio, Juozo Verzos, Liongino ir Edvardo Mazūrų, Ipolito Užkurnio, Romualdo Pučeko, Jono Girčio, Zenono Nižausko, Prano Kaziūno, Petro Ivanausko, Aloyzo Urbšio, Petro Kochankos, Stasio Neliupšio, Petro Šileikio, Roberto Dobricko, Rimo Zinkevičiaus kūriniai.

            Nemažai vertingų XVII-XIX amžiaus vaizduojamosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių, sukurtų profesionalių dailininkų ir liaudies meistrų, yra saugoma rajono bažnyčiose. Tai paveikslai, skulptūros, liturginiai rūbai, varpai, interjero objektai: altoriai, sakyklos, kilnojamieji altorėliai, žvakidės. Bažnytiniu dailės palikimu turtingos Antazavės “Dievo Apvaizdos”, Imbrado “Jėzaus Nukryžiuotojo”, Avilių “Švenčiausio Kryžiaus išaukštinimo”, Smalvų”Švenčiausios Mergelės  Marijos Rožančinės” bažnyčios, o Stelmužės “Švento Kryžiaus “ bažnyčioje-unikalūs Latvijos drožybos meistrų sukurti altorius ir barokinė sakykla, Salako “Švenčiausios Mergelės Marijos Skausmingosios” šventoriuje- originali girnapusių koplytėlė, Zarasų “Švenčiausios Mergelės Marijos į dangų ėmimo”bažnyčioje- meniškas Marija su kūdikiu paveikslas, teigiama, kad tai  Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto dovana senajai Zarasų bažnyčiai, šventoriuje-meniški kryžiai ir stogastulpis.

            Rajono stogastulpių meninės išraiškos formos yra vienos iš originaliausių ir gražiausių. Vertikalūs ir grakštūs savo siluetais stogastulpiai: Cholopovkos, Vyželių, Salako, Rokėnų, Gipėnų, Antazavės, Zokorių, Šavašų kaimuose ir kitose rajono vietose gyvai įsijungia į jų kraštovaizdį.

            Koplytstulpiai yra labai įvairūs konstrukcijomis ir meninėmis formomis. Mūsų rajonui būdingi koplytstulpiai su iš visų pusių atviromis koplytėlėmis ant stulpų, pridengtomis kūginiais keturšlaičiais ar laužytais stogeliais. Tokie pavyzdžiai yra Rudakiškių, Tiltiškės, Maniuliškių, Jakštų,

Avilių, Naprelių kaimuose.

             Vertos dėmesio ir apsaugos išlikusios medinės bei mūrinės koplytėlės- tai dar viena liaudies meistrų talentingumo išraiška. Mūrinės koplytėlės stovi Antalieptėje, Zarasuose, Nariūnuose, Maniuliškyje, Antazavėje,  medinės-Salake ir Bajorėliuose.

              Apie garsias krašto asmenybes bei istorinius įvykius byloja paminklai: tai kalbininko K.Būgos ir poeto Pauliaus Širvio- Dusetose, kompozitoriaus, pedagogo  Juozo Gruodžio- Rokėnuose, antropologo, gydytojo Dominyko Bukonto, technikos mokslų daktaro Algimanto Žilėno, nusipelniusio mokytojo Jono Andriūno atminimą įamžinantys kūriniai, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo paminklai Dusetose, Salake, Degučiuose.

              Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos1990 metų  liepos 30 d. nutarimu visos neveikiančios kapinės ir laidojimo vietos, o taip pat visų karių, partizaninio ir rezistencinio judėjimo dalyvių kapai ir laidojimo vietos yra paskelbtos istorijos ir kultūros paminklais.

              Senųjų  neveikiančių kaimo kapinių rajono seniūnijose yra dešimtimis kas iš viso sudaro 112. Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų karių kapinių priskaitoma 14 : tai Antazavės, Bartkiškės, Gružtų, Kamuntiškės, Raudinės, Stelmužės, Šakių, Puginų kaimuose, Gražutės, Taboro miškuose bei Zarasų mieste.

              Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių palaidojimo vietos yra Avilių, Pagrundos, Tiltiškės ir Vencavų kaimuose. Tarybinių karių kapinės yra Antalieptėje, Rutiniškės kaime(Tumanto seniūn.),

Salake, Turmante ir Zarasuose.

              Pasak profesoriaus Česlovo Kudabos, kiekvienas karys, nesvarbu, kurioje apkasų pusėje kovėsi, yra vertas pagarbos. Mes, gyvieji, privalome vadovautis amžina tiesa, kad kovoje kritęs savo gimtosios Lietuvos gynėjas-tautos didvyris, o žuvęs užpuolikas- jau ne priešas.

              Visos kapinės buvo (pabrėžiu) tinkamai atžymėtos metalinėmis paminklinėmis lentomis, tvarkomos, prižiūrimos.

              Rajone be minėtų kapinių yra ir tautinių mažumų kapinės. Tai žydų- Kuitenių Antalieptės seniūn.) ir Salako kaimuose bei Dusetų ir Zarasų miestuose. Salake yra totorių kapinės, Zarasuose – rusų. Šiuo metu Zarasų rajone priskaitoma 522 kultūros paveldo objektai, iš kurių 191 objektas įrašytas į respublikinį registrą, likusieji- į vietinį rajono registrą.

              Rajono valdžios rūpesčiu visi kultūros paveldo objektai buvo (pabrėžiu) pažymėti  atitinkamomis lentomis, plokštėmis.

              Man, buvusiam rajono savivaldybės paminklosaugos vyriausiajam specialistui ir dirbusiam kultūros paveldo apsaugos ir propagandos darbą, dabar stebint apmaudu ir gaila, kad daugelis rajono paveldo objektų apiplėšti metalo rinkėjų, pavogtos metalinės paminklinės lentos, nedorėlių, vandalų darkomi archeologijos objektai, griūva neprižiūrimi vertingi pastatai, per mažai prižiūrimos ir tvarkomos rajono senosios (neveikiančios) kapinės.

              Naudodamasis proga, kviečiu visus visus į talką, prižiūrint ir saugant kultūros paveldą, sutelkime visas jėgas ir stenkimės išsaugoti ateinančioms kartoms tai ką kūrė,globojo,puoselėjo mūsų senoliai.

               Dabar, ruošiantis sutikti Zarasų miesto 500 metų įkūrimo jubiliejų, siūlau atlikti šiuos kultūros paveldo tvarkymo darbus:

1.      Ant gydytojo,antropologo DOMINYKO BUKONTO paminklo pjedestalo įrengti anotacinę granito plokštę, kurioje atsispindėtų jo biografinės žinios, nuveikti žymūs darbai, gydant bei skelbiant lietuvybę Zarasų krašte.

2.       Zarasų ligoninei suteikti gydytojo DOMINYKO BUKONTO vardą, nes  tai buvo pirmoji Zarasų ligoninė, įsteigta šio žmogaus ypatingu rūpesčiu. Iki  pat mirties, negailėdamas jėgų ir sveikatos , jis dirbo ir vadovavo šiai ligoninei.

3.      Zarasų miesto D.Bukonto g. namo Nr.10 dabartinį savininką Visvaldą Buzelį paraginti, kad sutvarkytų sodybos aplinką ir atliktų namo, kuriame gyveno ir mirė D.Bukontas, renovaciją.

4.      Miesto R.Katalikų kapinėse, gavus leidimą iš Respublikinio kultūros paminklų  apsaugos departamento, iš pagrindų sutvarkyti gydytojo D.Bukonto amžino poilsio vietą, įrengiant juodo granito antkapį ir aptvarą.

5.      Zarasų ežero Didžiąją salą ( anksčiau vad. Draugystės), pasitelkiant istorikus ir archeologus, padaryti istoriškai kalbančią salą: ištirti ir nustatyti kurioje salos vietoje stovėjo pirmoji Zarasų bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas.Išaiškintą faktą atžymėti paminkliniu akmeniu, kuriame būtų nurodyta šių objektų istorinė praeitis.

6.      Rajone, tiksliau Antazavėje, pastatyti stogastulpį, kuriuo būtų įamžintas   Nepriklausomos Lietuvos savanorio, Vyties kryžiaus ordininko, Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanų vado ANTANO STREIKAUS (Tumašiuko), dviejų sūnų – partizanų Izidoriaus  ir Juozo bei patriotinės šeimos narių dukrų Valerijos ir Onos, žmonos Marijonos , kovojusių su sovietais už Lietuvos Nepriklausomybę, atminimas.

 

 

Plačiau apie rajono kultūrinį palikimą kviečiu skaityti interneto puslapiuose www.zarasai.lt. Turizmas (parengė savivaldybės turizmo ir kultūros informacinio centro vyr.specialistė Gražina Ragauskaitė)

 

              Ačiū už dėmesį!

 

                                                                                                 Garbės kraštotyrininkas J.Nemanis