A. Baliulio pranešimas

Algirdas Baliulis

Zarasai iki XVIII a. pabaigos

Dar 1920 m. kalbininkas Kazimieras Būga, nagrinėdamas Zarasų (tuo metu pavadintų Ežerėnais) vardo kilmę ir kritikuodamas suteiktą vardą pažymėjo, kad apskritai „Lietuvos vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“. Kas jų nėra taisęs!.. Mūsų vyriausybė rusų išvirtėliui Novoaleksandrovskui įsigeidė grąžinti senąjį jo vardą. Zarasų vardas, savo garsais primeną lenkiškąjį to miesto vardą Jeziorosy, taisytojams, matyti, bus pasirodęs ne visai lietuviškas, o todėl ir atitaisytinas į Ežerėnus. Mat, lenkų Jeziorosuose bekyšąs jezioro, kas mūsiškai reiškia ežerą. Iš ežero nebetoli ir į Ežerėnus… Vadinti Zarasus Ežerėnais nėra ir reikalo, nes jiems vardą minė ne lenkai ir ne kiti kurie slavėnų padermės žmonės… Zarasams, arba, tariant senoviškai, Ezerasãmus (iš čia lenkų Jeziorosy), vardas minta, pasirodo, nė ne lietuvininkų, o tos lietuvininkų padermės tautõs, kurios kalboje mūsų žodis ežeras buvo tariamas ezeras…. Zarasų miestas dėvi ežero vardą, kurį vietos žmonės vadina Zãrasas[1]. „Miestas yra gavęs sau vardą nuo ežero… Taigi Zaraso ežero vardas yra sėliškas, seniau tartas ezer-esas[2]. Dėl Zarasų vardo kilmės tos pačios nuomonės buvo ir nagrinėjęs Lietuvos vietovardžių kilmę kalbininkas Aleksandras Vanagas. Jo nuomone „Ezerasai ar Ezarasai, sėliams išnykus, vietos lietuvių lūpose pavirto į Azarasai… ir vardui sutrumpėjus pavirto Zarasais; tokio trumpėjimo pavyzdžių esama ir daugiau… Taigi Zarasai yra senas baltiškas vietovardis, vienas ryškiausių išnykusios baltų genties sėlių kalbos paminklų“[3].

*

Miestelių tyrinėtojo Algimanto Miškinio nuomone „gyvenvietė buvo įsikūrusi gal XV a. viduryje, o miestelis galėjęs būti jau XV a. pabaigoje“[4]. A. Miškinis daugiau kaip prieš 20 metų išnagrinėjo literatūroje ir negausiuose šaltiniuose minimus faktus ir parašė bene didžiausią straipsnį Zarasų, kaip urbanistikos objekto, raidai pažinti. Čia nekartosiu autoriaus miestelio ankstyvosios raidos hipotezių, kurios galbūt ne visada pakankamai pagrįstos (pavyzdžiui, dėl vienuolyno, neva buvusio saloje ir perkelto į Antalieptę, dėl dvaro vietos miestelyje), gal tik pateiksiu vieną ar kitą faktą, man atrodantį kiek kitaip.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne yra 1522 m. gegužės 30 d. Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių pergamentas, kuriuo transumuoja ir patvirtina Jurgio Juškevičiaus, Simono Jokūbavičiaus ir Vladislovo Andrejevičiaus raštą apie altarijos Zarasų bažnyčioje įkūrimą ir jos apdovanojimą žeme ir valstiečiais kunigų-altaristų išlaikymui[5]. Jau vien iš to rašto galima spręsti, kad bažnyčia buvo įkurta kur kas seniau, nes buvo išlaikymo reikalingų altaristų. Vilniaus vyskupijos tyrinėtojas Jerzy Ochmanskis neabejoja, kad bažnyčia buvo įkurta prieš 1508 metus[6], o Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522 m.[7], nors egzistavo žymiai anksčiau.

Ankstyvais XVI a. pradžios laikais Zarasų klebonais, beje kaip ir kitų bažnyčių, būdavo skiriami asmenys už tam tikrus nuopelnus valdovui ir valstybei, dažnai būdavo ir valdovo artimos aplinkos žmonės. Taip 1526 m. kovo 20 d. steigiant Veisiejų bažnyčią minimas dalyvavęs ir dokumentą pasirašęs Zarasų (Ozieroszy) ir Lintupio klebonas, valdovo viceiždininkas Jurgis Chwalkowskis[8], kiek vėliau žinomas kaip Lucko ir Brastos vyskupas Jurgis Falčevskis (šaltiniuose buvo įprasta painioti Ch ir F raides, kaip pvz. Kvėdarnos pavadinime – ir Fejdany, ir Chwejdany)[9], beje, valdovo Ponų Tarybos narys[10].

Žinomi dar pora pergamentų, susijusių su Zarasų bažnyčia. Tai 1529 m. gruodžio 7 d. Ona Narbutaitė-Kozičinienė savąją dalį Ašvakštų ežero parduoda Lintupio ir Zarasų klebonui Jurgiui Falčevskiui (taigi Chwalkowskis ir Falčevskis – tas pats asmuo), Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių iždininkui[11]. Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio (apie 1536 m.) raštas, transumuojantis ir patvirtinantis Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių 1530.02.15 raštą, kuriuo patvirtinamos ir papildomai skiriamos pajamos ir jų šaltiniai Zarasų bažnyčios klebonų ir kunigų išlaikymui: 23 valstietiškos tarnybos, žemė klebono palivarkui, viena nenaudojama žemė, 3 pievos miškuose, 7 kapos grašių kasmet iš vyskupo smuklių Zarasuose, dešimtinė iš vyskupo Zarasų palivarko, dvi mokesčiais neapdėtos smuklės ir kt.[12] Vėlesniuose bažnyčios vizitacijos aktuose nurodoma, kad Vilniaus vyskupas Jonas 1530 m. kovo 15 d. (taigi data skiriasi mėnesiu, ne vasario, o kovo) padidino fundacijas, kurias patvirtino vyskupas Povilas 1538 m., kitą dieną po šv. Agnietės šventės, pirmadienį (t.y. 01 22, bet tada buvo antradienis, taigi dokumentas galėjo būti išduotas 1537 m. sausio 22, tada buvo pirmadienis)[13].

1539 m. pagal pajamas iš vyskupo valdų, Zarasai (činšas 13,55 kapų grašių, duoklės 25,06 kapų grašių, smuklių nuoma 18 kapų grašių, muitas 5 kapos grašių) prilygo Molėtams, bet buvo mažesni už Kuktiškes, Labanorą, Tauragnus, Salaką[14].

1553 m. Vilniaus vyskupo valdų surašyme Antakalnio rakte įrašyti Zarasai – turėjo 65,5 žagrės, 4,5 žemes, 8 daržus. Altarijai priklausė 10,5 žagrės, 3 daržai. Salake minimas altarista. Suvieke 8,5 žagrės, 3 daržai, Vidžiuose 37,5 žagrės, 11 daržų, Breslaujoj 37,5 žagrės, 4 daržai.

Konflikto su Livonija metu (1561 m.) iš Lenkijos Karalystės žygiuojantys raitelių kuopos pakeliui į Rygą buvo laikinai apsistoję Zarasuose (Ezeres) ir Suvieke (abiejuose miesteliuose – 200), Obeliuose 200, Breslaujoje 500 (ten buvo ir pats lenkų etmonas), ir kitur – iš viso 2500 raitelių, 1558 pėstininkai[15].

Pagal A. Miškinio sudarytą plano schemą atrodytų, kad dvaro sodyba buvo ne saloje, tuo tarpu XVIII a. pirmojoje pusėje, t.y. 1721 m. ji minima kaip tik saloje, yra gerokai apleista, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai supuvę, vadinasi, statyti bent jau po 1655–1661 m. karo su Maskva (dalis galėjo išlikti ir iš anksčiau), o dvarviečių vietos dažniausiai nebuvo keičiamos. Tad A. Miškinio nurodoma spėjama dvaro vieta tikriausiai ten nebuvo.

bal1

 

XVII a. vidurio Zarasų plano schema:
1 – dvaro sodyba, 2 – parapijos bažnyčia

1690 m. Zarasų-Smalvų parapijoje iš viso buvo 82 dūmai (dauguma aplinkiniuose dvaruose), iš jų Zarasų miestelyje klebonija turėjo 7 dūmus, kiek dūmų buvo Vilniaus vyskupui priklausiusiame pačiame miestelyje – nenurodoma, pažymėtas tik bendras dvasinių valdų Breslaujos paviete dūmų skaičius – 388[16].

Vilniaus vyskupo Mykolo Jono Zienkovičiaus stalo dvarų Užneryje inventorius, rašytas vyskupo valdų komisaro Antano Drazdausko 1731 m. birželio mėn., šalia kitų Breslaujos pavieto valdų, kaip Salako dvaro dalį (raktą) mini Zarasų vaitiją.

Pasėliai – Salake pasėta rugių 10 statinių, Zarasuose – 5, vasarojaus Salake 1, Zarasuose pusė statinės, kviečių Salake ketvirtadalis ir aštuntadalis statinės, Zarasuose tik aštuntadalis, miežių Salake 4 statinės, Zarasuose pusė statinės, avižų Salake 11, Zarasuose 4 statinės, grikių ir Salake ir Zarasuose po statinę, žirnių Salake 1,5 statinės, Zarasuose pusė statinės.

Vidžiuose 34,5 apgyvento sklypo arba 47 miestelėnų dūmai bei 7 žydų dūmai, su valsčiumi (204 dūmai) – 254

Salake 24,5 sklypo užimta, 27 ir ketvirtadalis priimtinio, arba 14 miestelėnų dūmų ir 52 valsčiuje, iš viso 108 (o kokie 34 dūmai? – nenurodyta), iš viso 159,5 valako žemės

Zarasų vaitija surašyta kartu su Salako raktu. Zarasų palivarkas buvo pastatytas Zaraso ežero saloje, iš seno aptvertas tvora. Buvo valdytojo senas namas, dengtas skiedromis, jį reikėjo iš naujo remontuoti. Durys ant bėgūnų, langai seni, išdaužyti, sena pilkų koklių krosnis, du pušiniai suolai, vienas liepos medžio stalas; priešais tą namelį buvo senas skiedromis dengtas svirnas; arklidė, kurios stogo kraštai dengti skiedromis, o viršus – šiaudais, jos gale pristatytas tvartelis be stogo; taip pat buvo klojimas su jauja, dengti šiaudais, vartai ant bėgūnų. Prie ežero stovėjo pirtis su priemene; ant kalnelio skiedromis dengtas daržovių sandėlis su priemene. Iš miestelio pusės buvo keltas su karnų lynu, kuriuo buvo persikeliama į palivarką.

Saloje buvo ariamos žemės, kurioje buvo galima pasėti gal 20 statinių, su mišku, pievos nebuvo. Prie miestelio buvo žemės trims statinėms, Bernotiškių pieva prie Šaulių kaimo buvo užžėlusi krūmais, tačiau joje buvo prišienaujama apie 20 vežimų šieno.

Zarasų giria pagal senus inventorius turėjo būti 4 su viršum mylių ilgio, 3 mylių pločio, joje augo įvairių rūšių medžiai, tačiau valdiniai be leidimo ja negalėjo naudotis, šito turėjo žiūrėti girininkai. Išvardinta dvarui priklausančių 19 ežerų ir ežerėlių.

Zarasų miestelyje buvo šie gyventojai:

 

 

 

Zarasų vaitija

Sklypai

Daržai arba margai

Valakai

Činšas

Zarasų miestelis

Sodybiniai

Priimtiniai

Auksinai

Grašiai

Stanislovas Lapinskis

2

5

 

2/3

7

 

Jurgis Ramanauskas, sūnus Mykolas

1

2

1

2/3

5

10

Jonas Brunofas, maskolius, siuvėjas

1

1

2

2/3

5

10

Jonas Meškauskas, 6 sūnūs – Jokūbas, Kazimieras, Juozapas, Antanas, Jonas ir Dominykas

 

 

3

 

 

3

 

 

2

 

 

1

 

 

9

 

 

20

Jurgis Čarniavskis, slabadnykas, 2 sūnūs – Martynas ir Antanas, nuo siuntinėjimų laisvas iki 1734 metų

 

 

1

 

 

2

 

 

2

 

 

2/3

 

 

5

 

 

20

Mykolas Pašlis, brolis Jokūbas, naujas

1

1

1

1

6

20

Kazimieras Jakštas, 2 sūnūs – Jokūbas ir Mykolas

 

2

 

2

 

2

 

1

 

8

 

10

Kazimieras Kaugaris, sūnus Jurgis

3

4

2

11

20

Martynas Aleksa, 2 sūnūs – Juozapas ir Antanas

 

1

 

2

 

1

 

1

 

7

 

Jurgis Valakauskas

2

3

2

2/3

7

 

Romanas Miedzvieckis, iki 1732 m. laisvas nuo patarnavimų dvarui, kol pasistatys trobas

 

 

3

 

 

4

 

 

2

 

 

1

 

 

10

 

Šmuila Irševičius, arendatorius, kiek moka, įrašyta prie arendos

2

 

1

1

 

 

Tas pats moka už priimtinius sklypus

 

3

1

 

1

10

Jurgis Jurgelevičius

2

2

3

2/3

7

 

Andrius Malašinskis, sūnus 1 Baltramiejus

2

1

1

2/3

6

 

Motiejus Blauzdevičius, girininkas, bernas Mykolas Danevskis

 

1

 

2

 

1

 

1

 

7

 

Jonas Ramanauskas, sūnus Stanislovas

1

2

1

2/3

7

10

Jasiulienė, žydė

1

1

 

 

1

10

Už 18 tuščių sklypų visas miestelis moka

 

18

 

 

6

 

Už 13 daržų taip pat bendrai moka

 

 

13

 

4

10

Už dirbamą žemę Gudeikiškių ir Bernotiškių vienkiemiuose prie Kurliandijos sienos visas miestelis moka

 

 

 

 

 

 

2

 

 

15

Iš viso

29

68

38

13

124

15

Taigi iš 97 miestelio sklypų tik 29 buvo apgyventi (ir tai kai kuriuose tik kūrėsi gyventojai). Pridėjus dar apie 10 sklypų, priklausiusių klebono jurisdikai, miestelyje buvo 107 sklypai, iš jų užimti galbūt 35, taigi miestelyje galėjo gyventi apie 200 žmonių.

Zarasų vaitijai priklausė šie kaimai ir vienkiemiai: Andriejūnai, 1 naujas gyventojas (Juozapas Tureikis), Narsūniškės (Nasiuniszki) vienkiemyje tik pradėta dirbti žemę, Liepalaukės vienkiemis užžėlęs krūmais, Juodalaukės kaime 1 naujas gyventojas (Jokūbas Beinoras), Girsių (Girsze) kaime 2 gyventojai (Juozapas Cviklius, Andrius Statkūnas), vienkiemis Rudinis užžėlęs krūmais, vienkiemis Sovita (dabar tokiu vardu vietovės, atrodo, nėra) – 1 gyventojas (Andrejevskis), dirba pusantro valako, o 8,5 valako užžėlę krūmais, Šukiškės (Szukie) kaimas, iš 16 valakų dirbami tik 3, 3 gyventojai (Martynas Neviera, Kazimieras Stavelis, Jurgis Obalevičius), Nadūnų kaime iš 11 valakų dirbami tik 3 (Mykolas Stavelis, Stanislovas Rozenas, Jurgis Sargūnas), kiti – tapę krūmynais, Auslo (klaidingai skelbta Auszta) vienkiemyje ponas Trusevičius be leidimo, Leipuškių vienkiemyje prie Nadūnų pradedama dirbti žemė, Ščiūrių vienkiemyje 1 valakas užžėlęs ir užpelkėjęs, Mineikiškių (Mineikių) vienkiemyje 3 valakai, 2 valakus dirba atvykėlis Kazimieras Tvardovskis, Karveliškių vienkiemyje 3 valakai, pusę valako dirba ateivis Mykolas Koženikas, Pasundiškių (Pasdauka? Posundyszki) vienkiemyje iš 3 valakų vieną dirba ateivis bajoras (žemininkas) Kazimieras Bubovskis, Dukiškių vienkiemyje, 1 valaką dirbo ligotas Laurynas Baltasmurglis su 6 mažamečiais sūnumis, Lengveniškių vienkiemyje iš 3 valakų pusvalakį dirbo Tomas Jakštas, Berčiūnų kaime iš 8 ir 1/3 valako tik pusantro valako dirbo 2 gyventojai (Jokūbas Berčiūnas ir Kristupas Makelis), Mitkeniškių (Mitkieniszki) kaime 30 valakų, bet tik vienas Petras Baltasmurglis, vaitas ir tijūnas, statosi naujoje vietoje miške, Aukštakalnio kaime iš 10 valakų dirbami tik 2 (Kazimieras ir Stanislovas Jarmalavičiai), šalia esantys Kikiškių (1½ valako) ir Kurkliškių (18 margų) vienkiemiai tušti; Girvydiškės vienkiemyje iš pustrečio valako dirbamas tik vienas (Jokūbas Andriejūnas); Vižyškių vienkiemio 1 valaką dirbo ateivis (Steponas Čepulionis); Dzvoniškių vienkiemio 3 valakus laikė Motiejus Voveris su sūnumis; Barteliškės vienkiemio vieną ir trečdalį valako laikė ateivis Baltramiejus Tureikis; Rusteikių (Rustiškių ?) kaime iš 20 valakų (ateiviai, kai kurie iki 1734 m. laisvi nuo prievolių – Aleksandras Bagdonavičius, Kazimieras Labutis, Jonas Valinčius; tikriausiai pastovūs gyventojai – Adomas Pašlis, Andrius Mitra) dirvonavo 12 valakų; Tumiškių ir Padagiliškių vienkiemiuose iš 4 valakų dirbamas tik vienas (ateivis Stanislovas Dylevičius); Šaulių kaime iš 12 valakų buvo dirbami tik 4 (Andrius Voveris, Petras Rimša ateivis, Kristupas Andrejūnas, Mykolas Sazynis, ateivis); Samavų kaime (7 valakai, Mykolas Rimša, ateivis, iki 1733 m. laisvas nuo prievolių, Petras Andriejūnas, Mykolas Kablovskis), 1 valakas užžėlęs krūmais ir užpelkėjęs; Pagraužio vienkiemyje (2 valakai, Kondratas Vežinskis ateivis, Jokūbas Berčiūnas), buvo dirbamas tik pusvalakis, kita žemė, kaip ir Šarkiškių vienkiemis, užžėlusi mišku. Drukčionių palivarką (30 valakų) iki gyvos galvos nuomojosi Paslis, Juragism Stankevičius (dabar, atrodo, tokiu vardu vietovės nėra); Bernotiškių palivarką (20 valakų) nuomojosi ponas Zablockis; Maldziuškių vienkiemį (10 valakų) – ponas Medyneckis. Činšo buvo gaunama (su mokesčiu už sargybą Verkiuose, kurios nėjo, bet mokėjo pinigais) – 1128 auksinai 10 grašių. Metinės karčemos arendos 130 auksinų. Iš viso – 1258 auks. 10 gr. Buvo valdinių: miestelėnų – 16, valstiečių 36, iš viso – 52. [Ne visi kaimai ar vienkiemiai (užusieniai) išliko iki mūsų dienų, pagaliau turbūt kai kurie pakeitė vardus].

Pagal inventoriuje surašytus nuostatus miestelėnai už sodybinį sklypą turėjo mokėti po auksiną činšo, už priimtinį sklypą, daržą arba margą po 10 gr, už valaką po 5 auksinus. Turėjo išdirbti ir užsėti bei prižiūrėti dvaro daržus, rugius pjauti 3 dienas, vasarojų irgi 3 dienas, dvarui gaudyti žuvis Zaraso ežere, galėjo būti pasiųsti už kelių mylių ir dalyvauti medžioklėse. Bajorai ir naujakuriai (t.y. valstiečiai, ne baudžiauninkai) už sodybinį valaką turėjo mokėti po 20 auksinų, ž priimtinį po 5; turėjo suarti dvaro laukus ir užsėti dvaro grūdais, nušienauti pievas, iškirsti jose krūmus, statyti dvaro pastatus, senus remontuoti, tverti tvoras, iš eilės po vieną eiti Zarasų dvare sargybą, dalyvauti medžioklėse (gaudynėse), 6 dienas tinklu dvarui gaudyti žuvis, važiuoti į pastotes. Naujakuriai nuo arimo, šienavimo ir sargybos buvo laisvi iki geradario vyskupo valios. Kitos prievolės plačiau aprašytos Salako dvaro nuostatuose, ir pagal juos visi turi tvarkytis. o juose pasakyta, kad draudžiama be leidimo pasiimti ir dirbti daugiau žemės, negu nurodyta inventoriuje, o sodybinę ir priimtinę žemę užlaikyti tvarkingą, neišarti ežių, bendras žemės ribas apeiti kiekvieną rudenį ir atnaujinti, iškirsti krūmus. Už savavališką žemės pasiėmimą ir dirbimą  numatyta 5 kapų grašių bauda. Baudžiauninkai už sodybinį valaką turėjo mokėti po 5 auksinus, duoti rugių ir avižų po pusę Vilniaus statinės, po dvi grįžtes kanapių, po 3 sieksnius tinklo, eiti 2 dienas per savaitę lažą, vasarą 18 dienų skubos darbų („gvoltų“).[17]

Taigi iš šio inventoriaus matyti, kad po XVII a. vidurio – XVIII a. pradžios karų, siautusio maro, Zarasų apylinkėse buvo likę mažai vietinių gyventojų, – beveik kiekviename kaime daugiausia kūrėsi ateiviai iš kitų Lietuvos vietovių, matyt, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Daugelyje kaimų ir vienkiemių nemažai žemės buvo užžėlę krūmais ir reikėjo iš naujo ją pradėti dirbti. Taip pat vertėtų pastebėti, kad literatūroje minimas vienuolynas ežero saloje, matyt, niekada neegzistavo, nes ten iš seno buvo Zarasų palivarko pastatai, 1731 m. jau gerokai seni ir sunykę.

Mažai tepasikeitė Zarasų padėtis ir vėliau. Apie tai galima spręsti iš 1739–1773 m. duomenų. Nei viename inventoriuje neminimas miestelyje vykęs turgus ar kokia nors kita jo prekybinė veikla; gyveno tik viena prekybininko šeima. Tai rodo Zarasų prekybą dar neatsikūrus. Veikė viena karčema (1739 m. suremontuota).

1739—1773 m. duomenys apie Zarasus (pagal A. Miškinį)

Invent. data

Valdų skaičius

Šeimų skaičius

Kiti duomenys

1739 m.

91 sklypas,
38 daržai
13 valakų

17 šeimų (iš jų 1 žydų)

Beveik visos šeimos valdo po kelis sklypus, tačiau dauguma sklypų neužstatyti

1746 m.

36 sklypai, (iš jų 16 tuščių)

20 šeimų (iš jų 1 žydų)

Tarp miestelio gyventojų buvo vaitas

1762 m.

22 sklypai

19 šeimų (iš jų 1 žydų)

[Žydas nuomojosi smuklę]

1772–1773 m.

 

21 šeima (iš jų 1 žydų)

[Žydas nuomojosi smuklę]

Beveik nebuvę amatininkų (tik 1762 m. minimas račius). 1762 m. pirmą kartą paminėta špitolė. Tad nors ir vadinami miesteliu, pažymėtu (veikiausiai iš tradicijos) daugelyje XVIII a. žemėlapių, Zarasai pagal gyventojų sudėtį, matyt, buvo virtę žemdirbių gyvenviete.

Pagal A. Miškinį, Miesteliui esant sunkioje būklėje, jo pastatai veikiausiai buvo menki, sodybos išretėjusios, žodžiu, bendras vaizdas blogas. Kaip ir dauguma šalies miestų bei miestelių, Zarasai kiek atgijo tik XVIII a. ketvirtajame ketvirtyje. Tuo metu buvo įsteigta mokykla, kurią 1777 m. lankė 12, o 1781 m.— 6 ar 7 vaikai[18].

Zarasų bažnyčios valdos buvo irgi bažnyčios valdose, t.y. Vilniaus vyskupams priklausiusiame dvare. 1783 m. dekano vizitacijos metu (vizitavo Breslaujos dekanas, Tauragnų ir Taurapilio klebonas Andrius Lenartavičius) aprašant bažnyčią nurodoma, kad bažnyčia funduota 1530 m. (matyt jau tuomet bažnyčia neturėjo ankstesnių dokumentų, nes pirmoji bažnyčia turėjo būti funduota maždaug tuo pačiu metu, kaip Salake (prieš 1496 m.), Zarasuose gal kiek vėliau, apie 1506 metus). Ją fundavęs (iš tiesų tik aprūpinęs žemės valdomis, kad galėtų iš ko pragyventi klebonas) Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių. 1783 m. bažnyčia buvo sena, medinė, apkalta lentomis, dengta gontais, ant mūrinių pamatų, reikėjo iš naujo uždengti vienos pusės stogą. Bažnyčia buvo Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų vardo. Į prieangį arba bobinčių buvo trejos durys, ant vyrių, užstumiamos geležinėmis sklendėmis. Iš prieangio buvo laiptai į chorą ir stalių darbo durys į bažnyčią, ant vyrių, užstumiamos medine dalba. Bažnyčios vidus dažytas, su 8 dideliais į alavą įtaisytais langais, bei 2 maži apvalūs langeliai. Abiejose bažnyčios pusėse esantys stalių darbo suolai buvo reikalingi remonto. Prie didžiojo altoriaus geras stalių darbo suolas. Viena nauja klausykla ir 2 senos. Penki altoriai. Didysis altorius raižytojų darbo, dažytas įvairiomis spalvomis ir vietomis paauksuotas, dviejų kondignacijų. Pirmojoje – Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzum paveikslas, antrojoje Švč. Mergelės karūnuotas paveikslas. Mensa medinė stalių darbo, dažyta, su užraktais. Antrasis – altarijos – altorius, funduotas ponų Mohlių, raižytojų darbo, dažytas ir paauksuotas, dviejų kondignacijų, pirmojoje Jėzaus paveikslas, antrojoje šv. Antano, laikančio ant rankų Jėzų. Mensa medinė. Mišios prie jo laikomos dukart per savaitę – pirmadieniais ir penktadieniais. Toje pačioje pusėje šv. Onos altorius, ponų Giedraičių funduotas irgi altarijai, raižytojų darbo, dažytas sidabriniais dažais, dviejų kondignacijų, pirmojoje šv. Onos paveikslas, tapytas ant medžio, antrojoje – šv. Juozapo. Mensa medinė. Pamaldos prie jo vykdavo trečiadieniais. Abi tos altarijos buvo funduotos atskirai. Kairėje pusėje ketvirtasis naujas altorius raižytojų darbo, dažytas, trijų kondignacijų; pirmojoje Švč. Mergelės Marijos paveikslas, nuo kurio sidabrinius papuošalus nuplėšę piktadariai, antrojoje – šv. Jono Nepomuko. Menssa medinė. Penktasis altorius irgi raižytojų darbo, medine mensa, dviejų kondignacijų, pirmojoje Švč. Trejybės paveikslas, tapytas ant medžio, antrojoje – šv. Benedikto. Toje pačioje pusėje įėjimas be durų į zakristiją. Zakristijoje mažas langelis su geležinėmis grotomis, spinta su 8 didesniais stalčiais ir 6 mažesniais, su slaptaviete. Durys į šventorių ant vyrių, su vidine prancūziška spyna, klemka ir skląsčiu; taip pat laipteliai su durelėmis į sakyklą. Sakykla stalių darbo, dažyta, sena ir pavojinga į ją lipti. 2 nešiojami altorėliai, vienas stalių darbo su dviem paveikslais, vienas Švč. Mergelės Marijos su Jėzumi, aprengtu puošniais drabužiais. Kitas paveikslas šv. Kazimiero su karūna, puošniais drabužiais. Kitas altorėlis raižytojų darbo, dažytas baltai ir paauksuotas, iš vienos pusės Čenstakavo Mergelės Marijos paveikslas, kitoje – šv. Jono Nepomuko. Šventoriuje buvo dvi koplyčios, viena nauja, dengta gontais, su bokšteliu, virš kurio geležinis kryžius. Durys ant vyrių su vidine spyna, du langai, rėmai mediniai, altorius su mensa ir plytų grindys. Kita koplyčia sena, dengta skiedromis, reikėjo lubų ir naujo stogo. Durys ant vyrių, su kabliuku, du langai, grindys iš plytų, šv. Jono Nepomuko paveikslas ant sienos, mensa medinė. Atlaidai būdavo per Mergelės Marijos gimimą ir ėmimą į dangų, į antruosius susirinkdavo nemažai žmonių. Bažnyčia benedikuota. Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas didžiajame altoriuje, tačiau stebuklai neaprašyti, tačiau aprobuota Vilniaus vyskupo Vainos. Pagal fundaciją per savaitę dvejos giedamos mišios, altarijose – 3.

Aprašyti auksiniai ir sidabriniai paveikslų papuošimai, drabužiai, kilimai, apdangalai, vėliavos, sidabrinė paauksuota monstrancija, taurės ir kiti indai, žibintai, kryžiai, varpeliai. Iš knygų minima tik 2 seni mišiolai, 2 gedulo mišiolai, 2 agendos, evangelija, 3 senų metrikų ir 1 nauja knygos. Bažnyčia buvusi apvogta 1782 m., buvo pavogta sidabrinė senoviška taurė, sidabrinis kryžius, didelė sidabrinė lempa, sidabriniai Švč. Mergelės drabužiai nuo šoninio altoriaus, auksiniai ir sidabriniai arnotų ir kapų galionai bei kiti sidabriniai daiktai. Po apvogimo buvo įsigyta paauksuota taurė, naujas mišiolas ir klebono rūpesčiu baigti įrengti vargonai.

Lempelė bažnyčioje visą laiką nedeganti, nes nėra fundacijų. Vargonai nauji ir tinkami naudoti. Šventorius prie bažnyčios aptvertas, tačiau vietomis tvorą reikia remontuoti. Varpinė šventoriuje atskira, visiškai sena, ruošiasi nugriūti. Joje du varpai, didesnis ir mažesnis.

Špitolė prie bažnyčios gerai aprūpinta, turi 100 muštinių talerių kapitalą, surinktą iš įvairių ponų buvusio klebono Chmielovskio ir padėtą pas ponus Mohlius, Imbrade, Vilkmergės paviete. Iš to kapitalo špitolė gauna 6 talerius, tačiau jų neužtenka, stipresnieji užsidirba patys, silpnuosius išlaiko parapija. Špitolėje gyveno 2 vyrai ir 6 moterys. Jų prievolė – kasdien giedoti rožančių, šluoti bažnyčią, skambinti varpais ir dirbti kitką.

Klebonas Antanas Kruševskis, Vilniaus kanauninkas, vyskupo dvaro teismo auditorius, valdo kleboniją nuo 1780 m. Kamendorius arba vikaras Juozapas trečiokas, dirba pirmus metus, 34 metų, mokėsi diecezijos seminarijoje, įšventintas 1774 m., yra tinkamas pareigoms, be maisto, gauna 500 auksinų algos per metus. Suvieko filijinę koplyčią arba bažnytėlę aptarnauja basasis karmelitas, kuris apart 200 auksinų, pono Zarankos mokamų vienuolynui, gauna parapijos išlaikymą.

Prie Zarasų bažnyčios yra šv. rožančiaus brolija, tačiau kada ji atsirado – žinių nėra. Brolija turi 150 talerių kapitalą, paskirtą ponų Kvintų, kuris įdėtas pono Turo dvare Smalvose, Breslaujos paviete, tačiau procentai eina į iždą (vyskupo). Tačiau brolija neturi nei savo altoriaus, nei nuostatų. Vienuolių parapijoj nėra.

Klebonija nuo bažnyčios už 80 žingsnių. Į ją įvažiuojant – vartai su varteliais. Kiemas aptvertas dalinai aštriakuoliais, dalinai paprasta tvora. Klebono rezidencija dėl senumo reikalinga remonto, yra apkalta lentomis, dengta skiedromis, mūrytas kaminas išvestas tik į pastogę, prieš įėjimą – gonkos, virš kurių mansarda su langeliu. Pastate buvo priemenė, kambarys su angliška krosnimi ir židiniu, tapetuotomis sienomis, 2 langais, plytų grindimis, miegamasis su lentų grindimis ir 2 langais, drabužinė su 2 langais, alkierius su plytų grindimis ir 1 langu, kamendoriaus kambarys su plytų grindimis, žalių koklių krosnimi ir židiniu, 2 langais, dar vienas kambarys su 2 langais, rūselis, kita drabužinė su langu, irgi su rūseliu, padėkline su 2 langeliais. Priešais kleboniją stovėjo didelis svirnas su mansarda ir vėjiniu malūnėliu. Prie svirno arklidė, toliau vežiminė su arklidėle, lentiniu stogu. Prie vežiminės senas griūvantis abaras, už jo senas klojimas, už jo bravorėlis su pirtimi, šuliniu. Už klebono rezidencijos stovėjo sena kepykla su tarnų pirkia, kurioje buvo virtuvė ir daržovių sandėlis. Dar vienas senas pastatas kiauru skiedrų stogu, sena skiedromis dengta ledainė. Buvo neseniai užveistas keliolikos vaismedžių sodelis, aplink apsodintas klevais, jame lentinė altana.

Pastatyto palivarko nebuvo, žemę 1530 m. buvo paskyręs vyskupas Jonas, fundacijos aktas esąs diecezijos archyve. Žemė buvo vienoje vietoje, ribojosi su Kurliandija ir pono Zablockio valdomis, su Vilniaus vyskupo dvaro žeme. Žemė nematuota, pusės mylios ilgio ir ketvirčio mylios pločio, jokių ginčų dėl ribų nebuvo. Miestelyje buvo 10 sklypų klebono jurisdika. Buvo vienas tvenkinys ir tuometinio klebono pastatytas naujas malūnas. Priklausė 4 nedideli ežerai, bet nežuvingi. Buvo pasėjama apie 100 pūrų rugių, prišienaujama 90 vežimų šieno. Kuriamas palivarkas prie Apidemio ežero ir jau išdirbta žemės, kurioje galima pasėti 20 pūrų rugių ir pusantro pūro kviečių. Klebonija išlaiko tijūną, šeimininkę, mergą ir piemenį, iš eilės iš valsčiaus ateina sargas. Palivarke pagal inventorių yra 20 raguočių, 9 ožkos ir ožiai. 21 kiaulė ir pan. Padūmę apmoka valsčius.

Altarijai priklauso Petrūniškių palivarkas, funduotas Giedraičių, ketvirtis mylios nuo klebonijos, žemė nematuota, tad ponas Tomaševičius užsėjęs 6 pūrus, tačiau byla dėl to dar nepradėta. Palivarke gyvenamas namas visai supuvęs, kaip ir kiti ūkio pastatai. Prižiūri išlaikomas gaspadorius.

Klebonijai priklauso 32 valdiniai, tai yra 7 jurisdikoje (zakristijonas, vargonininkas, 4 miestelėnai ir žydas nuomininkas), pagal kontraktus 7 šlėktos nuomojasi, 2 žemininkai ir 10 bajorų (t.y. mokančių činšą valstiečių), ir 6 baudžiauninkai. Altarijai priklauso 2 baudžiauninkai, 2 šlėktos nuomojasi žemę pagal kontraktus. Smuklės bažnyčia neturi, tik jurisdikoje „šinką“ (nuomininkas Aronas Litmanovičius), iš kurio gauna 150 auksinų pajamų, malūnas už miestelio duoda 640 auksinų pajamų. Valdinių žemė nematuota.

Parapija ribojasi su Smalvomis, Salaku, Dusetomis ir Obeliais.  Parapija 6 mylių ilgio, pusantros mylios pločio. Parapijoj yra Zarasų miestelis, 37 kaimai ir vienkiemiai, dvarų ir palivarkų – 9 (Tomaševičiaus, Breslaujos pilies teismo teisėjo Palazdynė, Mohlio – Imbradas, Zablockio – Bernotiškis, Konstantinavičiaus – Aviliai, ponios Valienės – Naujasis Palivarkas, Truskauskų – Aviliai, Prancūzevičiaus – Aviliai, Jelskio – Maldutiškis, Kryvco – Aviliai), akalica 1 (Makovskių akalica Guberancai).

Disidentų (t.y. ne katalikų) parapijoj nebuvo, žydai gyveno karčemose arba kaip kampininkai, apie 30 namų, jie turėjo iškalą Zarasuose, bet leidimo neparodė. Sentikių pirkių 80. Filijinė bažnytėlė Suvieke, funduota ponų Zarankų.

Parapijoj buvo 25 kapinės, be jokio aptvėrimo, jose žmonės buvo laidojami slapta. Felčerio parapijoj nebuvo, apie prietarus nieko nesigirdėjo. Elgetų mažai matyti, nes kamendorius nurodė, kad be jo leidimo neelgetautų.

Koplyčia, turinti indultą metams, parapijoj tik viena, Imbrade ponų Mohlių, už mylios žiemą, už pusantros – vasarą. Kapeliono joje nėra, ir kunigas, išskyrus pakeleivį, ten nenuvažiuoja dėl blogo kelio.

Parapijos mokykla pastatyta klebono lėšomis ne pagal vyskupo I. Masalskio nurodymą, tačiau pastatas naujas, dengtas skiedromis, vienas kambarys su kamara, krosnis plytinė, durys ant vyrių, direktorius Laurynas Dvorzeckis, zakristijonas, vidutinio charakterio. Algą moka klebonas 30 auksinų per metus. Kadangi mokykla baigta statyti trys savaitės po Kalėdų, mokiniai nesusirinko. Bibliotekoje daugiausia įvairių autorių pamokslai, biblijos, iš viso 16 tomų.[19]

1784 m. Breslaujos dekanato statistiniame aprašyme surašyti parapijų kaimai, vienkiemiai (užusieniai), upės, ežerai, keliai. Iš Zarasų minimi vedę šie pagrindiniai keliai: į Vilnių, smėlėtas, vietomis gana nepatogus (žiemą ir vasarą nuvažiuojama per 2,5 dienos); į Vilkmergę irgi gana nepatogus, vietomis pelkėtas, daug senų tiltų (vasarą nuvažiuojama per 2,5 dienos, žiemą per dvi; į Breslaują akmeningas, vingiuotas, vietomis balos ir nepatogumai (žiemą ir vasarą, su pasiganymu, nuvažiuojama per 16 valandų). Į artimesnes vietoves (Obeliai, Suviekas, Salakas) iš pradžių buvo važiuojama jau minėtais keliais, kol tam tikroje vietoje kelias pasukdavo į šoną[20].

1790 m. Breslaujos pavieto dūmų registre nurodoma, kad Zarasų klebonija – tai 1 dūmas, klebono jurisdikoje 8 daržininkų dūmai ir 2 trobelninkų dūmai. Be to, buvo špitolė, bet be fundacijų. Pats Zarasų miestelis arba vyskupo jurisdika su kaimais ir vienkiemiais (užusieniais) (kaip Vilniaus vyskupo stalo dvaras) prirašyta prie Salako parapijos. Miestelyje tuo metu buvo 16 žemdirbių dūmų, 12 daržininkų, 9 trobelninkų dūmai, iš viso 37 (su klebonijos dūmais – iš viso 49). Be to, muitinės raštininko namai į sąrašą buvo neįtraukti, nes jis rinko muitą iš vykstančių sausumos keliu. Ežero saloje gyventojų nebuvo, tik tušti pastatų griuvėsiai, gyventojai saloje naudojosi daržais[21]. Taigi miestelis buvo menkas, su bažnyčia ir muitinės raštininko namais buvo vos daugiau kaip 50 pastatų ir pastatėlių, juose galėjo gyventi apie 300 žmonių.

Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, 1796 m. inventoriuje vėl surašytos tik 29 šeimos, iš jų 6 žydų šeimos. Dvi miestelėnų šeimos turėjo tik daržus, buvo 2 tušti sklypai, gyveno siuvėjas. Zaraso ežero sala priklausė dvarui, buvo dirbama. Muitinė ir 1796 m. Zarasų dvaro bei apylinkių valstiečiams suteiktas leidimas laisvai parduoti linus Rygoje galėjo kiek stimuliuoti miestelio prekybinę veiklą[22].

1797 m. vasario 6 d. caro nurodymu, Salako ir Zarasu raktai buvo perduoti Vilniaus civilinio gubernatoriaus žinion, kaip stalo dvaras. Pagal 1793 m. sudarytą inventorių dvaras turėjo duoti 6522 rub. 34 kap. sidabru[23]. Caro valdininkai, siekdami gauti daugiau pajamų, padidino valstiečių prievoles, todėl šie nuolat skundėsi, prašydami atstatyti buvusias lengvatas.

Vis dėlto XVIII a. pabaigoje miestelis buvo menkas, pastatai susikoncentravę apie keturkampę, šiaurinėje pusėje platėjančią ir smailėjančią aikštę bei trijose gatvėse, tai aiškiai matyti iš maždaug 1812 m. darytame žemėlapyje pavaizduotos miestelio schemos[24].

bal2

***

1834 m. rugsėjo 11 d. miestelyje kilo gaisras žydo Berkos Ickovičiaus Šteimano arklidėje, iš jos išplito į miestelį, sudegė 27 gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais bei visu turtu, 3 žydų maldos namai, Revelio (Talino) jėgerių pulko ceihauzas (ginklų saugykla) ir kiti kariuomenės pastatai, krautuvės, prekymečio metu pastatytos pašiūrės (balaganai) su 600.000 rb asignacijomis vertės turtu[25].

Miesteliui sudegus, Vilniaus generalgubernatorius nurodė Gubernijos statybos komisijai parengti naują miestelio planą pagal caro 1817 m. patvirtintas gyvenviečių planavimo taisykles. Buvo pavesta gubernijos matininkui Velikorodovui į Zarasus vykti pačiam ar pasiųsti ką nors iš savo valdinių. 1835 m. sausio 17 d. Statybos komisijos protokolų knygoje įrašyta, jog buvo pateiktas Zarasų miesto planas, parengtas Vilkmergės apskrities matininko Abžaltovskio ir vizuotas gubernijos matininko Velikorodovo. Tais pačiais metais buvo svarstomas ir krautuvių statybos projektas[26].

1842 m. spalio 10 (sen. stil.), 10 val. vakaro kilus gaisrui sudegė 2 namai – J. Šapiros ir Š. Tufės[27].

1868 m. statistikos duomenyse nurodoma, kad miestelis įkurtas 1837 m. lapkričio 4 d. (t.y. Novoaleksandrovsko vardu),užėmė 80 dešimtinių  (arba apie 87,36 ha) plotą, jame buvo 4719 gyventojai (2321 vyras, 2398 moterys), iš jų 4539 nuolatiniai, 180 laikinų. Dvarininkų luomui priklausė 158 žmonės (čia skaičiuoami vyrai, moterys ir vaikai), dvasininkų luomui 24, pirklių – 126, miestiečių – 4067, valstiečių – 178, daržininkų – 59, kareivių ir jų šeimų narių – 107. Pagal religijas buvo: stačiatikių – 90, sentikių – 222, katalikų – 1084, liuteronų – 10, žydų – 3302, Mahometo išpažinėjų – 4. Gyventojai dar buvo skirstomi ir taip: žemdirbių – 470, prekybininkų – 780, amatininkų – 231, užsiimančių kitkuo – 3238.

Mieste buvo 391 gyvenamas namas fasadais į gatvę (iš jų tik 10 mūrinių), 650 medinių kiemuose (iš viso 1041), 52 medinės ir 19 mūrinių krautuvių (71), 2 gamyklos. Prekymečiai vyko sausio 15 ir rugpjūčio 3 dienomis, turgūs kas savaitę antradieniais. Buvo dvi turgavietės, 2 viešbučiai ir 6 užvažiavimo namai, 8 traktieriai, 2 vyninės, 5 karčiamos ir 18 smuklelių (raspivočnych).

Mieste buvo teismas, dvarininkų globos įstaiga, už jų patalpų nuomą iždas mokėjo 600 rb nuomą; policijos valdyba nuomojosi mūrinį namą, už jo nuomą iždas mokėjo 450 rb; tame pačiame name buvo ir apskrities iždinė, už jos patalpas iždas mokėjo 525 rb; miesto dūma buvo mediniame name, už jo nuomą mokėjo iš miesto pajamų 450 rb; akcizo valdyba už medinio namo nuomą mokėjo 450 sidabro rb.[28]

1871 m. gegužės 25 d. pagal architekto Rodzinskio projektą buvo pradėta statyti sentikių cerkvė, statė Peterburgo pirklys Martynovas, iš pradžių darbus prižiūrėjo projekto autorius, vėliau architektas Reznikovas. Cerkvė pašventinta 1872 m. gruodžio 14 d.[29] 1875–1877 m . pagal architekto P. Merkulovo projektą pastatyta ir stačiatikių mūrinė cerkvė vietoje stovėjusios medinės, pastaroji buvo nugriauta[30].

 

 


[1] K. Būga. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1959, t. 2, p. 19–23.

 

[2] K. Būga. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1961, t. 3, p. 279.

 

[3] A. Vanagas. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, p. 267–269.

 

[4] A. Miškinis. Zarasai // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius, 1982, p. 73–127, 143–154.

 

[5] R.Jasas. Pergamentų katalogas. Vilnius, 1980: Nr. 260.

 

[6] J. Ochmański. Biskupstwo wileńskie w średniowieczu, Poznań, 1972. P. 71:

 

[7] J. Ochmański. Renta feudalna i gospodarstwo dworskie w dobrach biskupstwa wileńskiego od końca XIV do połowy XVI wieku // Zeszyty naukowe uniwersytetu im. A.Mickiewicza. Historia. Zeszyt 5. 1961. P. 80.

 

[8]  Lietuvos Metrika. Kn. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis. Vilnius, Žara, 2001. P. 610 (nr. 765).

 

[9] Lietuvos Metrika. Kn. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis. Vilnius, Mokslas, 1998, p. 280, nr. 228.

 

[10] Metryka Vialikaha Kniastva Litoůskaha (1522–1552). Kniha zapisaů 28. Padrychtaval V. Mianžyński. Miensk, 2000, p. 83, 132.

 

[11] R.Jasas. Pergamentų katalogas. Vilnius, 1980: Nr. 341.

 

[12] R.Jasas. Pergamentų katalogas. Vilnius, 1980: Nr. 412.

 

[13] LVIA, f. 694, apr. 1, b. 3711.

 

[14] J. Ochmański. Renta feudalna i gospodarstwo dworskie… P. 88.

 

[15] Lietuvos Metrika. Kn. 564 (1553–1567). Viešųjų reikalų knyga 7 / Parengė A. Baliulis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. P. 77 (nr. 66).

 

[16] Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Województwo wileńskie. Opracował A. Rachuba. Warszawa, 1989, s. 272–273, 281.

 

[17] Opisanije rukopisnogo otdelenija Vilenskoj publičnoj biblioteki, vyp. 2, Vilna,   p. 78–94.

 

[18] A. Miškinis. Zarasai // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius, 1982, p. 73–127, 143–154.

 

[19] LVIA, SA 19252, nr. 14.

 

[20] LVIA, SA 19252, l. 101–102.

 

[21] LVIA, SA 18596, l. 53v–54, 56v–58.

 

[22] A. Miškinis. Zarasai // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius, 1982, p. 73–127, 143–154.

 

[23] Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Dokumentų rinkinys. Sudarė M. Jučas ir R. Jasas. Vilnius, 1968, t. 3 (1795–1844), p. 158–160.

 

[24] LVIA, f. 525, apr. 8, b. 1579, l. 2.

 

[25] LVIA, f. 382, ap. 2, b. 4, l. 719–734.

 

[26] LVIA, f. 382, ap. 2, b. 8, l. 115–116, 145–146.

 

[27] LVIA, f. 382, ap. 2, b. 35, l. 664–665.

 

[28] LVIA, f. 378, ap. 121, b. 204, l. 312–313.

 

[29] LVIA, f. 378, 1873 m., b. 1314, l. 8.

 

[30] A. Miškinis. Zarasai // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, Vilnius, 1982, t. 5, p. 102.