Zarasų rajono tarpukario paveldo keliais

Pirmojo pasaulinio karo palikimas Zarasuose

Šiemet sukanka 100 metų, kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Jis palietė beveik visą Europą, neliko nuošalyje ir Zarasų rajonas. Visai šalia miesto buvusi Rytų fronto linija, kuri išsilaikė čia beveik 3 metus, paliko didžiulį randą mūsų rajonui: apgriautas miestas, karo sąlygomis priversti gyventi mūsų rajono gyventojai, iškirsti miškai ir panašiai. 

Zarasų krašto muziejus šiemet vykdydamas Lietuvos kultūros paveldo departamento iš dalies remiamą projektą ,,Zarasų rajono tarpukario paveldo keliais“ pakvietė rajono gyventojus ir miesto svečius susipažinti su Pirmojo pasaulinio karo paveldu Zarasų rajone. Smagu, kad šis kvietimas susilaukė labai didelio susidomėjimo – į rugpjūčio mėnesio 11 ir 25 dienomis vykusias ekskursijas netilpo visi norintys.


Nors Pirmasis pasaulinis karas jau seniai pasibaigė, mes jį prisimename iki šiol. Nuolat girdime apie randamus sprogmenis, kurie kelia pavojų rajono gyventojams, pasienio teritorijoje (kur buvo fronto linija) išliko daugybė apkasų. Lankytojų dėmesį atkreipia apleistos ir menkai prižiūrimos vokiečių kareivių kapinės. Stelmužės ąžuolas po savo plačiomis šakomis taip pat yra priglaudęs vokiečių kareivių palaikus. Tačiau bene įdomiausias palikimas – tai bunkeriai, kurių daugelis puikiai išsilaikę iki šiol.  Zarasų rajone jų tikrai gausu. 


Visa tai jau istorija. Tačiau kad ir kokia ji bebūtų nemaloni, suteikusi daug kančios mūsų kraštui, jos pamiršti negalima. Todėl natūraliai kyla klausimas – ar mes gerai žinome krašto istoriją, ar galime ją papasakoti ateities kartoms, miesto svečiams. 


Ekskursiją pradėjome prie pat Zarasų, ant Liaudiškių piliakalnio. Pačioje jo viršūnėje puikiai išlikęs vienas iš daugybės Zarasų rajone esančių bunkerių, šalia gerai matosi apkasai. Tačiau daugiausiai bunkerių yra atkarpoje tarp Turmanto ir Tilžės. Iš viso jų rajone, įvairiais duomenimis, priskaičiuojama apie 100. Retas net vietinis žino visus, todėl ekskursijoje ir aplankėme tik mažą jų dalį – tik tuos, kurie buvo lengvai pasiekiami autobusu. Daugeliui vietinių gyventojų ir rajono svečių tai buvo naujiena: beveik niekas nežinojo apie juos visiškai nieko. Daugelį nustebino ir neįprastos vokiečių kareivių kapinės. Pakeliui aplankėme ir keletą kitų įdomių objektų (bažnyčias Turmante, Tilžėje, Sokiškių piliakalnį, buvusį Tiltiškių vandens malūną, naują sentikių cerkvę Degučiuose), kurie buvo tiek fronto linijoje, tiek ir atokiau nuo jos. 


Karo bunkeriai, apkasai, kiti įtvirtinimai ir senosios vokiečių kareivių kapinės yra objektai, kurie tikrai gali sudominti daugybę keliautojų iš viso pasaulio, nes daug keliaujančiųjų kaip tik ir domisi Pirmojo pasaulinio karo palikimu. Tačiau ar atvykus turistui iš užsienio arba kito Lietuvos rajono, mes galėtume nurodyti tikslią nors vieno bunkerio vietą? Nors ekskursijos metu aplankyti bunkeriai buvo lengvai pasiekiami, o du net stovi prie stotelės Tilžės kaime, nei vienas iš jų nėra sužymėtas. Tad minėtų bunkerių ir senųjų kapinių eilinis turistas be vietinių gidų ar gyventojų pagalbos pats jų nerastų. Kita didžiulė problema: kai kurie bunkeriai paversti tikrais šiukšlynais. Tad eilinį kartą tenka su pavydu žiūrėti į kitus Lietuvos rajonus, kurie tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų gynybinius ir kitokius įtvirtinimus yra pavertę lankomais objektais, pritraukiančiais daugybę vietinių ir užsienio turistų. Zarasų rajonas, turėdamas tokį didžiulį potencialą ir galimybę privilioti turistus, kol kas tik kuria planus. O juk paversti šias vietas (bent kelias) lankomomis nėra taip sudėtinga – tereikia vienos kitos nuorodos, bent retkarčiais aptvarkyti aplinką, ir niekam nekils noro į bunkerius pilti šiukšles. 

Evaldas Dumbravas