Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia

Vietinės reikšmės architektūros paminklas (Zarasų rajono valdybos 1988-09-14 sprendimas Nr. 190).
    Tauragnų valsčius, kuriam priklausė ir Salako apylinkės, 1387 m. dovanotas Vilniaus vyskupui. Mikalojus Petkevičius 1496 m. Salako parapijai dovanojo 3 valstiečius su žemėmis. Salako bažnyčia minima ir 1522 m. Nauja bažnyčia buvo pastatyta 1674 m. 
    1714 m. Salake nupirkti 4 sklypai ir dovanoti reguliariesiems atgailos kanauninkams. 1721 m. jiems dovanotas Narbutiškių. palivarkas su 22 kaimais, pastatyti vienuolynas ir bažnyčia. Vienuoliai administravo ir parapijos bažnyčią. Rusijos valdžia vienuolyną 1832 m. uždarė, pastatus nusavino. Po 1837 m. bažnyčia nugriauta. 
    Apie 1740 m. pastatyta nauja parapinė bažnyčia. Jai 1871 m. pakeisti sienojai. 1781 m. minima parapinė mokykla. Salako parapija su Dūkšto ir Vajasiškio filijomis 1849 m. priskirta Žemaičių vyskupijai. 1857 m. pastatyta mūrinė varpinė, įrengtos Kryžiaus kelio stotys. 1862–1865 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia. Ji 1905 m. sudegė, apdegė varpinė, 4 varpai nukrito. Sudegė dalis parapijos archyvo. 
    1906 m. patvirtintas inžinieriaus iš Rygos Ignoto Morgulco mūrinės (tašytų akmenų) bažnyčios projektas. Sekančiais metais gautas vidaus reikalų ministro leidimas statyti. Darbus prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas, statyba rūpinosi klebonas Antanas Kryžanauskas (Salako klebonu paskirtas 1903 m.). 1911 m. bažnyčios bokštą įkelti varpai, kuriuos per Pirmąjį pasaulinį karą išsivežė vokiečiai. 1914 m. įrengti vargonai, pagaminti Karaliaučiuje. 
    Statant akmeninę bažnyčią vietoje labai trūko akmenų, todėl po apylinkę netruko pasklisti kalbos, kad vykstančiųjų į Salaką prašoma į vežimą įsimesti vieną ar kitą akmenį ir tokiu būdu prisidėti prie statybos. Salakiečiai prie bažnyčios statybos prisidėjo ne tik akmenimis, bet ir pinigais – parapijiečiai suaukojo 41 000 iš 98 000 bažnyčios statybai reikalingų rublių. Kita dalis buvo surinkta Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose imperijos miestuose.
    Klebono paraginti, salakiškiai ir aplinkinių vietovių gyventojai ne tik vežė akmenis į Salaką, bet ir padėjo samdytiems mūrininkams statybų metu. Tašytus 45x45x80 cm dydžio stačiakampius akmenis reikėjo užkelti į didelį aukštį, todėl buvo pagaminti didžiuliai neštuvai, kuriais sunkų akmenų krovinį nešdavo iki aštuonių žmonių brigada. Tokiu būdu per penketą statybos metų talkoje sudalyvavo visi stipresni Salako parapijos vyrai. Įdomu tai, kad aukščiausia akmeninė šalies bažnyčia galėjo būti dar aukštesnė – planuota ji buvo 95 m aukščio, bet statybų metu apgriuvus pastoliams buvo nuspręsta apsistoti ties 75 metrais.
    1915 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. Klebonas A.Kryžanauskas suorganizavo bažnytinį chorą, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, platino spaudą, šelpė moksleivius. 1918 m. klebonas tapo Žemaičių vyskupijos kanauninku. 1919 m. jis buvo suimtas ir išvežtas į Daugpilio, vėliau į Smolensko kalėjimą (į Lietuvą grįžo 1920 m.). Suėmus kleboną, klebonija apiplėšta, sunaikinti archyvo likučiai. 
    1927 m. įsigyti 3 nauji varpai. Vėliau bažnyčią remontavo nuo 1935 m. Salake klebonavęs Antanas Stanionis. 1944 m. sugriauta aukščiausioji (medinė) bažnyčios bokšto dalis, sužalotas akmeninis viršus; sunaikintas bažnyčios stogas, sužaloti zakristijų stogai. Griūvant bokštui, nukentėjo ir bažnyčios vidus, ypač vargonai. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių iniciatyva bažnyčia iš dalies suremontuota.
    1947 m. sutaisytas stogas. Pagal architekto A. Panavo ir konstruktoriaus V. Bagočiūno projektą 1989 m. bokštas atstatytas. Šiuo metu bažnyčia yra 72 m aukščio.
    Bažnyčia neoromaninio stiliaus, turi neogotikos bruožų, stačiakampio plano, bazilikinė, su pusapskrite apside, 2 šoninėmis zakristijomis, vienabokštė. Vidus 3 navų. Yra 3 altoriai. Navas dengia kryžminiai skliautai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Šventoriuje palaidotas klebonas Stanislovas Masilionis (1908–1955, 1945–1955 kalintas), kanauninkas Jonas Asminavičius (1885–1966).