You are here: Home > Naujienos > Šv. Velykų papročiai ir tradicijos

Šv. Velykų papročiai ir tradicijos

Šiemet šv. Velykos Lietuvoje ir visame katalikiškame pasaulyje švenčiamos balandžio 4–5 dienomis. Tai krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų po nukryžiavimo, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Vieni kalbininkai mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, kadangi protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Kiti kildina šv. Velykų pavadinimą iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“.

 Šv.Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadienį ir baigiasi Atvelykį (Velykėlių dieną) – pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų. Anksčiau šv. Velykos švęstos tris dienas. Trečioji diena vadinta Ledų diena. Manyta, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos, žmonės rinkdavosi prie kryžių giedoti. Savaitė prieš šią krikščionišką šventę vadinama Didžiąja, arba Kančios savaite – svarbiausios dienos yra Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis ir Velyknaktis – naktis iš šeštadienio į sekmadienį.

Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas Paskutinei vakarienei paminėti – Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais, po to išduotas ir suimtas. Ši diena siejama su švara – namų sutvarkymu, langų ir dulkių valymu, skalbinių skalbimu ir panašiai. Manyta, kad tuomet visi metai bus švarūs.

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena. Šią dieną Kristus mirė prikaltas ant kryžiaus. Vakare bažnyčioje laikomos pamaldos. Tai tylos, ramybės, susikaupimo, griežto pasninko diena, atsisakoma mėsiškų ir pieniškų valgių arba visai nevalgoma.

Didįjį šeštadienį Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Šią dieną dažomi margučiai – svarbiausias šv. Velykų atributas. Pagal mitologinę pasaulėžiūrą iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas – žemę. Kiekvienas margučio ornamentas taip pat turi savo prasmę, todėl margindami galime pasirinkti ženklus pagal tai, ko linkime.

Velyknaktis – didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Laukiama Kristaus prisikėlimo. Tačiau dauguma žmonių Lietuvoje Kristaus prisikėlimu džiaugiasi jau atsibudę, sekmadienį. Dalyvauja  Prisikėlimo pamaldose. Ši diena kupina vilties ir džiaugsmo.

Su šv. Velykomis siejami įvairūs papročiai ir tradicijos, tarp jų ir pagoniškos kilmės (Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, kiaušinių ridenimas). Šv. Velykas mūsų protėviai šventė kaip gamtos atbudimo šventę. Namai puošiami sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakomis bei pirmosiomis pavasario gėlėmis.

Šv. Velykų rytą žmonės neša į bažnyčią valgius (margučius, druską, duoną, pyragą, mėsą, sviestą, sūrį), kad pašventintų. Pirmoji šv. Velykų diena švenčiama namuose. Grižus iš bažnyčios dengiamas šv. Velykų pusryčių stalas. Valgiai gausiai apkaišomi žalumynais. Pirmasis margutis nėra daužomas, o supjaustomas ir padalijamas. Jis turi būti sveikas, jeigu norima būti sveikais visus metus. Tik po šventinio margučio suvalgymo pradedama valgyti kitą maistą. Šventintų, iš bažnyčios parneštų margučių negalima daužyti, ridenti – tam naudojami kiti margučiai. Ridenama loveliu. Tas, kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą.

Seniau šv. Velykų rytą, kol šeima nepavalgė šventinių pusryčių, šeimininkės stengdavosi nešluoti namų – tikėta, kad taip pasielgus, visus likusius metus šeimoje tvyros nesutarimai ir netils ginčai.

Antrąją Velykų dieną einama kiaušiniauti. Dovanojami margučiai, tačiau gali būti ir kitos dovanėlės, pavyzdžiui, saldumynai (dabar populiaru – šokoladiniai kiaušiniai). Šią dieną pirmiausia aplankomi krikštatėviai, vėliau einama pas gimines, kaimynus.

Pirmasis sekmadienis po šv. Velykų vadinamas Atvelykiu, vaikų Velykomis arba Velykėlėmis, kadangi šią dieną daug dėmesio skiriama vaikams. Tradiciškai iki Atvelykio reikėdavo aplankyti savo krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais ir kitomis dovanomis. Šią dieną vėl dažomi kiaušiniai (anksčiau kaime dažydavo visus kiaušinius, kuriuos per savaitę sudėjo vištos), ridenami margučiai. 

Informaciją remdamasi Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės leidiniu „Margučių marginimas Aukštaitijoje“, internetinėmis svetainėmis https://lt.wikipedia.org/wiki/Velykos, https://day.lt/sventes/straipsniai/velykos, https://www.15min.lt/tema/velyku-tradicijos-ir-paprociai-77356, https://www.vle.lt/straipsnis/didzioji-savaite/ parengė Vilma Mickutė, Amatų centro Antazavės dvare vadovė