You are here: Home > Naujienos > Pelenų diena

Pelenų diena

 

Pelenų diena, arba Pelenų trečiadienis, katalikų liturginė šventė, pirmoji gavėnios diena − trečiadienis po Užgavėnių. Pelenų diena dar buvo vadinama Pasninkų motina, arba Gavėnios versme, Lietuvoje – Pelenine, Pelene. 

Pelenų diena pradėta švęsti Romoje VI a. Ja prasidėdavo viešosios atgailos laikotarpis, bažnyčiose buvo meldžiamasi už nusidėjėlius, jiems įteikiami atgailos drabužiai, ant galvų barstoma pelenų, jie išprašomi iš bažnyčios iki jų viešosios atgailos laikotarpio pabaigos. Jiems grįžus į bažnyčią, visa bendruomenė dalyvaudavo bendrose atgailos apeigose, kurių metu galvas barstydavosi pelenais. Nuo X a. nusistovėjo paprotys pelenus šventinti, nuo XII a. − imta naudoti praėjusių metų verbų pelenus. Per šv. Mišias po Evangelijos arba homilijos skaitinio kiekvienam tikinčiajam pašventintais pelenais pabarstoma galva arba, pelenuose padažius dešinės rankos nykštį, juo daromas kryžiaus ženklas kaktoje. Kartais pelenai šventinami bei barstomi ir ne per šv. Mišias, atliekant tik Žodžio liturgiją. 

Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Jie laikomi laikinumo, atgailos ir apsivalymo simboliu. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema. Nuo šios dienos prasideda gavėnios laikotarpis, trunkantis iki pat Velykų. Pelenų rytą – trečiadienį – visi puodai ir dubenys turi būti pelenais išvalyti, kad riebalo nė lašo neliktų, o žmonės jau turi būti atsivalgę, atsidūkę ir tyliais bei rimtais darbais užsiimti. Tai gavėnios laikotarpio pradžia. Sakoma, kad tuo metu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Etnologas Libertas Klimka sako, kad verta prisiminti šios dienos tradicijas, nes jos – į naudą ir kūnui, ir sielai. 

Liaudyje išlikęs pasakojimas, kaip viena moterėlė Užgavėnių vakarą įsikišusi į burną kumpį ir užmigusi, kad rytoj galėtų apsimesti, kad suvalgė tai, kas liko tarp dantų. Deja, bemiegodama ji tuo kumpiu paspringo ir užduso. Vyrai išnaudodami šią progą rengdavo išgertuves – degtine „praskalaudavo“ tarpdančius, kad mėsos neliktų. Gavėnios metu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių, vestuvių, kitų iškilmių.

Pagal senovės papročius Pelenų dieną nepriimta dirbti, reiktų ilgai miegoti, kol prašvinta, atsikelti tik su saule, kad lempų degti nereiktų. Po to verta gerai išsivalyti namus. Nepatariama išeiti iš namų, į svečius eiti – tai nepadoru po gausių vaišių. Beje, po sočių Užgavėnių valgių vis dėlto kai kur buvo paprotys Pelenų dieną aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas. Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba įsivesk pirma savęs silkę. Įritinta trinka turėjo padėti geram linų derliui. Silkė simbolizavo prasidedantį gavėnios laikotarpį.  

Pagal kunigo Mindaugo Puidoko (1971–2013) ir etnologo Liberto Klimkos aiškinimus parengė muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius) Vasilijus Trusovas