Užgavėnės
Užgavėnės – žiemos šventė, simbolizuojanti žiemos išvarymą siekiant prisišaukti pavasarį bei žyminti paskutinę žiemos mėsiedo dieną. Pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Pagrindiniai šventės simboliai – persirengėliai,kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Gavėno deginimas. Užgavėnės dar vadinamos Užugavomis, Ragučio švente.
Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Kita diena po Užgavėnių vadinama Pelenų (Pelenija) diena.
XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl buvo atgaivintos. Užgavėnių šventės nuo senų laikų žinomos visoje Europoje. Tai pagoniška šventė, vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe. Anksčiau šventės vaišės trukdavusios aštuonias dienas. Jų metu buvo rengiamos iškilmingos vaikštynės, kuriose keršus jaučius pasikinkę, giesmes giedantys persirengėliai vežiojo baidyklę – maumą. Atėjus krikščionybei Ragučio šventė virto žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja švente.
Užgavėnės yra juoko, išdaigų diena. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į apeigas ir burtus, kurie išvaro žiemos demonus ir pažadina šalčio sukaustytą žemę iš miego, suteikia jai derlingumo galią. Apeigos susijusios su jaunavedžiais, kurie po vedybų dar neturi vaikų. Išjuokiami nevedusieji.
Per Užgavėnes negalima dirbti sunkių darbų, nes tikėta: jei sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų. Anksčiau vienas darbas buvo privalomas – išvežti bent vieną vežimą mėšlo. Dabar galima interpretuoti, kad reikia atsikratyti ko nors ilgai kaupto ir nereikalingo.
Seniau Užgavėnių metu pagrindinis maistas buvo ne blynai, o mėsa. Sekmadienį (prieš Užgavėnes) reikėdavo valgyti 3 kartus, pirmadienį – 6 kartus (kai kur net 7 ar 9), antradienį – per Užgavėnes 12 kartų. Valgiai:
• Šiupinys – virti žirniai su kiaulės galva ir kojomis, uodega. Pats seniausias Užgavėnių patiekalas. Sakoma, kad kuris valgydamas šiupinį ras uodegą, to bus netrukus veselė. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.
• Blynai – miltiniai. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais vaišindavo svečius. Blynai turėjo apeiginę simbolinę reikšmę. Tiesiogiai siejami su pavasarį sugrįžtančios, švytinčios Saulės skritulio vaizdiniu. Saulės sugrįžimas įprasmina Užgavėnių, kaip religinės šventės, idėją.
• Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
• Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Verdamas iš kiaulės ausų, kojų, galvos. Užvalgę šaltienos vyrai gerdavo raugintą miežinį alų. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto.
Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena, kai mėsą valgyti draudžiama.
Parengė Vilma Mickutė, Amatų centro Antazavės dvare vadovė.
Informaciję suteikė Gytis Gruzdas, Antazavės kultūros centro renginių organizatorius.
Vilijos Visockienės nuotraukose užfiksuotos Užgavėnių akimirkos Antazavėje.
[easy_image_gallery gallery=”133″]