You are here: Home > Naujienos > KRUVINOJI NAKTIS – tautos kančia ir prisikėlimas

KRUVINOJI NAKTIS – tautos kančia ir prisikėlimas

JIE MYLĖJO LAISVĘ IR TĖVYNĘ

Kruvinoji sausio 13-oji…

Vėl paimu į rankas knygą „Lietuva.1991 01 13“ ir, kaip dažnai tai darau, peržiūriu ją nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Skaitau tų dienų dokumentus, žiūriu į siaubą keliančias nuotraukas, noriu atrasti kažkokius ypatingus didvyriškumo bruožus žuvusiųjų veiduose.

Bet visi jie, man atrodo, panašūs į kitus mūsų tautos sūnus ir dukras. Savo vidiniu dvasingumu, laisvės troškimu, begaline meile Tėvynei jie skiriasi tik nuo tų tautos atskalūnų, kurie tada pasikvietė į talką riaumojančią šarvuotą sovietų karo mašiną. Man labai gaila žuvusiųjų ir jų artimųjų, bet, matyt, turėjo būti ta auka, kurią mūsų tauta atidavė už Tėvynės laisvę. Vėliau dar bus Medininkų tragedija ir kitos netektys. Mūsų prisiminimų šioje knygoje nerasite. Mes esame iš tų, kurie saugojo Aukščiausiosios Tarybos rūmus viduje, tikriausiai turėjo žūti šturmuojant šiuos šiuolaikinius Pilėnus. Bet nežuvo, gal todėl ir buvo pamiršti…

KAS BUVO SAUSIO 13-OSIOS „PRIEIGOSE“

                      1991 metų sausio 7 dieną tuometinė K. Prunskienės Vyriausybė staigiai pakelia kainas. Pasinaudodami tuo, LKP (TSKP platformoje) ir „Jedinstvos“ organizacija sausio 8 dieną prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų rengia protesto mitingą, per kurį mitinguotojai bando įsiveržti į vidų, bet išsklaidomi šių rūmų apsaugos vyrų. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Zarasų užkarda sausio 8 dieną apie 12 valandą gauna tarnybos vado V. Česnulevičiaus nurodymą suformuoti būrį ir vykti į Vilnių. Po 2-3 val. būrys iš 55 pasieniečių suformuojamas. Tarp jų buvau ir aš, tuometinis Smėlynės posto viršininkas.

                      Prie Parlamento rūmų atvykome apie 18 valandą, tuo laiku, kai, džiūgaujant A. Terlecko piketuotojams, atsistatydino K. Prunskienės Vyriausybė. Įėjome į Aukščiausiosios Tarybos rūmus, ir nuo tada prasidėjo ilgos ir neramios budėjimo naktys bei dienos. Parlamento rūmų gynybai iš pradžių vadovauja  V. Česnulevičius, paskui – J. Gečas. Suvažiuoja būriai iš kitų rajonų, pasienio užkardų. Rūmuose darosi ankšta. Sausio 9-ąją prie Parlamento vyko „Jedinstvos“ mitingas, kuris buvo nugalėtas Sąjūdžio mitingo dainomis. Mums įsikišti nereikėjo, nors tam buvome pasiruošę. Iki sausio 10-osios po Parlamento rūmus šlaistėsi iki dantų apsiginklavę omonininkai. Tačiau viduje jau buvo pilna  Aukščiausiosios Tarybos gynėjų. Informacijos gaudavome mažai, tik atskirus pranešimus per Parlamento rūmų radiją. Tuo laiku dar laisvai galėjome išeiti į rūmų kiemą ir ten susitikdavome su budėjusiais prie Parlamento uteniškiais. Kokie jie artimi ir brangūs mums buvo…

                      Situacija pasikeitė po sausio 10-osios. Parlamento rūmuose įvedamas leidimų režimas. Sausio 11 dieną su vienu  Aukščiausiosios Tarybos aptarnavimo darbuotoju man teko vykti į Širvintas ir atvežti kelis šimtus dujokaukių Parlamento deputatams ir gynėjams. Grįžtant iš Širvintų, Vilniuje ir aplink jį jautėsi sovietinių kariškių suaktyvėjimas, apie miestą ir jo gatvėmis judėjo šarvuota technika bei sunkvežimiai. Jau buvo užimta Krašto apsaugos departamento pastatas ir Spaudos rūmai. Po pietų  Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjai ir kai kurie AT deputatai, tarp jų ir  Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. V. Landsbergis, davė kario priesaiką. Prieš jos priėmimą Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. Butkevičius pasiūlė visiems apsispręsti. Tie, kurie nenorėjo rizikuoti, galėjo laisvai išeiti iš rūmų. Dalis išėjo, o likusieji prisiekė ginti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, negailėdami jėgų ir net gyvybės. Mūsų būrys sumažėjo 15 žmonių. Sumažėjo ir kiti būriai. Sausio 11-osios naktis praėjo ramiai, ir rūmų gynybos vadovybė nutarė 12 dieną leisti pailsėti kai kuriems rūmų gynėjams. Mat vilniečiai galėdavo dieną arba naktį pailsėti namuose. O mums poilsis buvo organizuotas tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto bendrabučiuose. Esant palankiai situacijai, mums buvo žadėta skirti poilsiui parą, o gal ir daugiau. Tačiau apie 18 valandą gavome įsakymą greitai grįžti į Parlamento rūmus.

SAUSIO 13-OSIOS PRAGARAS

                      Čia jautėsi įtampa. Mums pranešė, kad Šiaurės miestelyje paskelbtas aliarmas, kad ten suaktyvėjo karinės technikos judėjimas, Vilniaus aerouoste nusileido lėktuvai su desantininkais, blokuotas sostinės geležinkelio mazgas. Mūsų būrys kartu su rokiškėnais turėjo saugoti Televizijos bokštą ir Televizijos bei radijo komitetą. Bet jų vadovybei didesnio skaičiaus gynėjų atsisakius, išvyko tik rokiškėnai. O mus paskyrė į rezervą ir išdėstė Parlamento posėdžių salėje. Ten buvom iki Televizijos bokšto užėmimo, girdėjome sovietinių kariškių pokalbių per radiją nuotrupas, tankų šūvius. Po bokšto užėmimo mums įsakoma ginti centrinį įėjimą į  Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Užbarikaduojame langus ir duris foteliais. Į žmones, susirinkusius prie Parlamento, kreipiasi  Aukščiausiosios Tarybos  pirmininkas prof. V. Landsbergis, prašydamas atsitraukti nuo rūmų. Žmonės nuo rūmų nesitraukia, tik skanduoja: „Lietuva!”, „Landsbergis!” Jau žinome, kad prie Televizijos bokšto yra žuvusių ir sužeistų. Kartais pasigirsta šarvuotos technikos ūžesys ir J. Jermalavičiaus balsas, agituojantis žmones pasitraukti nuo rūmų, skirstytis namo. Jam atsako daugiatūkstantinė minia: „Gėda!“, „Fašistai!“, „Lietuva bus laisva!“, „Lietuva!”, „Landsbergis!”. Pasigirsta minios dainos ir giesmės. Laukiame puolimo. Rankose – guminės lazdos, išnarstyti iš rūmų laiptų turėklų metaliniai strypai. Šaunamuosius ginklus turi tik ant stogo išdėstyti gynėjai ir tie, kurie išsiunčiami į pastatus aplink  Aukščiausiąją Tarybą. Po Parlamento rūmus zuja užsienio korespondentai, kalbina gynėjus, fotografuoja. Taip praeina naktis. Sausio 13-osios ryte uniformuoti gynėjai išsiunčiami namo persirengti. Gauname įsakymą ginkluotis. Nors medžiokliniais, nors mažo kalibro šautuvais, bet – ginkluotis!

KAIP KLOSTĖSI TOLIMESNI ĮVYKIAI

                      Sausio 14 dieną mūsų būrys rūmuose užima gynybą iš dešinės nuo centrinio įėjimo, prie vitražų. Ten būsime iki vasario 10 d. Dienomis įrenginėjome Parlamento rūmų gynybos įtvirtinimus, mokydavomės, kaip turėsime elgtis užpuolus. Įtampa po truputį slūgo. Sausio 20 d., vienai nakčiai atvažiavęs į Uteną, susitikau su artimaisiais. Kiek buvo džiaugsmo ir ašarų! Žmona Svetlana papasakojo,  kaip 13-osios naktį, išgirdusi kvietimą rinktis prie Utenos pašto, pakėlė visus laiptinės gyventojus. Papasakojo, kaip žmonės susirinko į mitingą Utenio aikštėje, kaip meldėsi bažnyčioje…

KAS BUVO JIE, LAISVĖS GYNĖJAI?

                      Pagrindinės rūmų gynybos pajėgos buvo pasieniečiai, šauliai, sportininkų būriai – savanorių tarnybos užuomazga. Ir, aišku, Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugos darbuotojai. Sausio 17 dieną buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba ir pradėtas jos formavimas. Tiek aplink Parlamento rūmus, tiek jų viduje telkėsi ne tik lietuviai. Lietuvos širdį saugojo ir rusai, ir ukrainiečiai, ir lenkai. Aktyviausiai Parlamento rūmų gynyboje pasireiškė šie pasieniečiai: uteniškiai – K. Miropolskis, R. Čeponis, L. Babraitis, V. Lysovas, R. Misiūnas, R. Paškevičius, M. Mickonis, S. Bučinskas, zarasiečiai – L. Pupeikis, R. Širvinskas, A. Guogis, V. Lumbė. Tarp gynėjų buvo ir šio straipsnio autorius. Aš labai atsiprašau tų, kurių čia nepaminėjau, bet artimiausiu laiku pasistengsiu sudaryti visų Parlamento rūmų apsaugoje dalyvavusiųjų uteniškių ir zarasiškių sąrašą. Beje, iki sausio 14 dienos jungtiniam Utenos ir Zarasų rajonų pasieniečių būriui vadovavo tuometinis Zarasų užkardos vadas V. Lumbė. Po sausio 14-osios būriui vadovauti paskyrė mane. Beje, noriu paminėti, kad epizodiškai rūmų gynyboje dalyvavo uteniškiai P. Likša, V. Šiaučiulis, tuometinis Utenos apskrities komendantas, dabar ATG vadas pulkininkas leitenantas  V. Kelevišius, zarasiškiai A. Krumchalcas, Petkevičius.

ŽINOJOME, KOKIĄ DALIĄ PASIRINKOME

                      Ką mes tada jautėme? O ką jaučia musės arba vabalai, uždaryti degtukų dėžutėje, kurioje pakankamai sieros ir trūksta tik kibirkšties? Skirtumas tik tas, kad musės ir vabalai nežino, kas jų laukia. Mes gi gerai supratome, kad Parlamento rūmų stiklo ir betono pastatas nuo tankų šūvių ir granatų sprogimo sugrius kaip kortų namelis. Be to, rūmuose buvo sukaupta daug butelių su padegamuoju skysčiu ir reikėjo tik nedidelės kibirkšties, kad įvyktų tragedija. Laimei, rūmų gynėjai buvo labai drausmingi, niekas nevartojo alkoholio ir narkotikų, kaip kad melagingai teigė kolaborantai ir jų šeimininkai Maskvoje. Netiesą sako tie, kurie tvirtina, kad, būdami  Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, nejautė jokios baimės. Aš, manau, bijojo visi – vieni – dėl savęs, kiti – dėl savo šeimų ir artimųjų. Betgi visa tai žmogiška… Rūmų vestibiulyje įsitaisė pagyvenusi moteris – kaunietė, pardavinėjusi (ir šiaip dovanojusi) religinius simbolius. Ant rūmų sienų ir durų jinai iškabino kryžius ir Šv. Mergelės Marijos paveikslus. Mums moteriškė aiškino, kad šėtonas bijos kryžių ir paveikslų ir neis į rūmus. Sausio 13-osios naktį kunigas R. Grigas, kaip būna per karą, suteikė mums visuotinį nuodėmių atleidimą. Norintys dvasinės paramos galėjo pasiguosti kunigui R. Grigui ir mūsų stebuklingajai kaunietei. Buvo ir tokių, kurių nervai neišlaikė po sausio 13-osios ir vėlesnių dienų įtampos. Po sausio 20 dienos pas mus atvyko ir psichologai. Su didžiausiu įdomumu skaitydavome laikraščius, vėliau ir televizorių turėjome. Okupantai ir kolaborantai melavo. Su kokia neapykanta sovietinė televizija rodė uniformuotus vyrus, ypač šaulius, vadindama juos fašistais. O „žymusis“ A. Nevzorovo kūrinys „Naši“?! Su kokiu malonumu „kaspervizijoje“ buvo perskaitytas daugailiškio Žemaičio laiškas Gorbačiovui. Jis skundėsi, kad ginkluoti krašto apsaugos vyrai norėję jį sušaudyti ir net privertę išsikasti duobę, todėl prašąs įvesti prezidentinį valdymą Lietuvoje. Kiek daug visokių nesąmonių tada matėme per „kasperviziją“. Bet Lietuvos žmonės liko nepalaužiami. Aš nesu labai sentimentalus, bet kai pasikeldavau į antrąjį aukštą ir pasižiūrėdavau per langą į banguojančią prie rūmų jūrą žmonių, nejučiomis nubraukdavau ašaras. Mes gerai supratome, kad jeigu ne tie žmonės  prie Parlamento rūmų – nepriklausomos valstybės nebūtų. Juk sovietų propaganda ir kolaborantai nuo 1990 m. kovo 11 d. tvirtino, kad nepriklausomybės Lietuvoje atkūrimas yra ekstremistų, saujelės nacionalistų ir separatistiškai nusiteikusių profesorių saviveikla. 1990 metų kovo 11-ąją buvo teisiškai atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tai padarė tautos išrinkti  Aukščiausiosios Tarybos deputatai. O 1991 metų sausio 13-ąją Lietuva įrodė sovietams ir pasauliui, kad jos nepriklausomybę remia ne saujelė separatistų, o visa tauta. Prisimenu deputatus – patriotus, kartu su mumis prisiekusius ir budėjusius naktimis, ir deputatus – buvusius Lietuvos komunistų partijos (dabartinės LDDP) veikėjus. Kairieji deputatai žiūrėjo į mus, rūmų gynėjus, kaip į priešistorinius roplius ar bent jau žemesnės rasės atstovus. Aš negaliu tvirtinti, kad buvę komunistai iš anksto žinojo apie sovietų armijos ir kolaborantų puolimą. Bet kodėl tada, sausio 13-osios naktį, jų, išskyrus vienetus, nebuvo Parlamento rūmuose? Kai kurie išvažinėjo į rajonus penktadienį ir grįžo tik pirmadienio rytą. Kiek pastangų reikėjo Parlamento vadovybei, norint sušaukti sausio 13-osios naktį ypatingąjį posėdį ir įrodyti Lietuvai bei pasauliui, kad mes gyvi ir dirbame!

Petras Ramanauskas,

Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos Utenos apskrities skyriaus valdybos pirmininkas

Perspausdinta iš laikraščio ,,UTENIS“, 1997 m. sausio 11 d. Nr. 4 (1204); 1997 m. sausio 14 d. Nr. 5 (1205).

Nuotrauka publikuota laikraštyje „ZARASŲ KRAŠTAS“, 1992 m. sausio 11 d., Nr. 3 (7165)