Trys Karaliai
Sausio 6-oji bažnyčios liturginiame apeigyne vadinama Viešpaties Apsireiškimu. Trys išminčiai, vedini Mesijo žvaigždės, atėjo nusilenkti ir įteikti dovanų Betliejuje gimusiam kūdikėliui Jėzui, pripažindami jį viso pasaulio Išganytoju.
Ši diena mūsų krašte nuo seno vadinta Krikštais, Atarašais, vėliau – Trimis Karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Kartu šia diena baigiasi didžioji saulės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo, kad diena pailgėjusi per gaidžio žingsnį. Tokį žymų poslinkį žmonės senovėje susekdavo, tikėtina, stebėdami žvaigždes. Štai žemaičiai Oriono juostos tris žvaigždes tebevadina Trimis Karaliais. Oriono žvaigždynas, lietuvių vadinamas Šienpjoviais, vakarais jau gerokai pakilęs virš horizonto. Gal iš čia ir tas gaidžio žingsnis…
Saulėgrįža yra pagrindinė kalendorinė gairė tautoms, kurios gyvena iš žemdirbystės triūso. Ir nėra labai svarbu, ką jos augintų, kokio klimato juostoje gyventų. Ši data būdavo mitologizuojama ir ypatingai iškilmingai švenčiama, nes yra susieta su saulės, o kartu ir augmenijos dievybe. Tai toks ryškus pasikeitimas gamtoje, kad jis negali būti pažymėtas prabėgomis – būtina tai išgyventi, išjausti. Kūčios, šv. Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai – net dvylika dienų, tiek, kiek mėnesių metuose. Ir visa puokštė nuotaikų bei jausmų! Vėlesniais laikais lietuvių kultūroje šiam reikšmingam metui prigijo Tarpušvenčio pavadinimas.
Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus.
Lietuvoje po kaimą vaikščiodavo trys jauni vyrai, užsidėję blizgučiais papuoštas karūnas, prisiklijavę linų pluošto ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai „juodaodis“ – suodinais skruostais. Karalius veda Angelas, nešantis rankoje Betliejaus žvaigždę. Toji dažniausiai nupinta iš šiaudų, papuošta kokiais blizgančiais ar spalvotais popieriukais.
Karaliai, aplankę kiekvieną sodybą, šventinta kreida užrašo ant durų staktos tris kryželius ir savo vardų raides +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Iš tiesų tos raidės viduramžiais reikšdavo lotyniškos frazės „Telaimina Kristus šią buveinę“ pirmąsias raides. Paženklinti namo angas – labai sena tradicija. Anksčiau tai darydavo pats namų šeimininkas saulei leidžiantis. Sakydavo, „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų. Ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvarto staktų, ant aruodų ir skrynių. O štai žvaigždės nešiojimo paprotys galėjo atsirasti ir iš to, kad, saulėgrįžos šventę pažymint, po kaimą kitados būdavo nešiojamas saulės atvaizdas.
Žemaičių Karaliai karūnas nusipindavo iš šiaudų, dar pasipuošdavo perpetinėmis juostomis, rankose turėdavo krivūles. Žvaigždę su skambučiais nešdavo baltai pasirėdęs vaikutis. Užėję į trobą, persirengėliai pagieda šventas giesmes, o toliau, jei šeimininkai neskuba vaišinti, užtraukia ir kokią talalinę (satyrinė liaudies dainelė). Vaikams Karaliai turėdavo saldainių, tad būdavo labai laukiami.
Aukštaičių Karaliai vilkėdavo kailiniais: vieno ilgų ilgiausi, antro – puskailiniai, trečio – išvirkšti. Per juosmenį ir pečius ryšėdavo margas juostas, o kartoninės karūnos būdavo išrašytos kryželiais. Angeliuko žvaigždė būdavusi su įtaisyta žvakele. Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas: Tris Karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale – velniukas. Tas tai visus prijuokindavęs išdaigomis – troboje landydavo po pakampes, visur ieškodamas savo „brolių“.
Suvalkijoje Trys Karaliai dažniausiai keliaudavo per sodybas raiti. Savo vardų raides rašydavo ir ant ėdžių bei rakandų, iš kurių šeriami gyvuliai. Šeimininkas Karalius šio bei to paklausinėdavo, laukdamas protingo ir sąmojingo atsakymo. Tik tada apdovanodavo paviržiu tolesnei kelionei. Vilnijos krašte su Trimis Karaliais eidavusi ir Karalienė. Jų palydovais būdavę Dievo Motina, Šv. Juozapas, Giltinė, velniukas. Dar prisidėdavęs ir Krivių Krivaitis. Jis būdavo pasirėdęs tautiniais drabužiais, su žynio krivūle rankoje, sakydavęs patriotines prakalbas. Persirengėliai iš artimesnių gyvenviečių atvažiuodavę ir į Vilnių, užeidavę į įstaigas, restoranus bei kavines. Pralinksminti, pasveikinti giesmėmis bei oracijomis: „Kiek lapų barsto miškai, tiek laikrodis muša laiko. Kiek jūroje lašų, tiek ponams linkim laimės…“.
Šiaurės rytų Lietuvoje šią švenčių užbaigą vadindavo Trečiąja arba Riebiąja kūčia. Prieš šventinę vakarienę šeimininkas arba vyriausias brolis, paėmęs gorčių visokių javų ar žirnių, duonos puskepalį, apeidavo ūkį, ant visų durų užrašinėdamas Karalių raides. Prie trobos durų paklausdavęs: „Ar laukiat Trijų Karalių?“ Išgirdęs, kad laukia, žengdavo vidun, pagarbindavo Jėzų Kristų. Tada žerdavo saują javų ar žirnių ant susėdusiųjų prie stalo. Kas kokių javų daugiau sugaus sterblėn, iš tokių ir sulauks kitąmet daugiau naudos. Už stalo sėdintieji suvalgydavo po riekutę duonos tarsi kalėdaitį.
Po šios šventės pradėdavo samdyti žmones darbams.
Simboliškai per Tris Karalius bažnyčiose šventinami smilkalai ir kreida, kuria virš durų užrašomos trys pirmosios karalių vardų – Kasparo, Merkelio (Melchioro) ir Baltazaro – raidės.
Trijų Karalių dieną dažniausiai užgesinamos Kalėdų eglės miestų aikštėse, nupuošiamos šventinės eglutės namuose ir įstaigose.
Pagal įvairius šaltinius parengė Daiva Juškienė, vyriausioji fondų saugotoja
[easy_image_gallery gallery=”748″]