Ekspozicijos prabyla
Atrodo, tik vakar Zarasų krašto muziejus atšventė savo gyvavimo 80-metį, o jau šešeri metai kaip mirksnis prabėgo. Nemažai per šį laikotarpį nuveikta – surengta įdomių parodų, prasmingų atmintinų datų minėjimų, susitikimų su įdomiais žmonėmis, koncertų, edukacinių ir kitokių renginių, įvykdyta dešimtys projektų, taip pat muziejaus fondai praturtėjo naujais eksponatais. Kai kurie jų rado tinkamą vietą ekspozicijose.
Kviečiame susipažinti su publikacija ,,Ekspozicijos prabyla" (papildyta), skelbta rajono laikraštyje ,,Zarasų kraštas“ (Nr. 38 (9412), 2014 m. gegužės 16 d.), atnaujinti žinias apie Zarasų istoriją, o užsukus į muziejų pasmalsauti ir apžiūrėti ekspozicijas.
Zarasų krašto muziejus noriai atveria duris, kad lankytojai gautų įdomių žinių apie miesto įsikūrimo istoriją, čia gyvenusių sėlių gyvenimą, vėlesnių laikų įvykius ir šio krašto žymius žmones, išsineštų tik teigiamų emocijų, prisiliestų prie mums artimos savosios kultūros, saugomos istorinės tautos atminties. Tad ir atveriame vieną kitą ekspoziciją mūsų mielam laikraščio skaitytojui. Žvilgterėkime, apie ką byloja muziejaus eksponatai.
Pirmoji ekspozicinė salė – istorinė. Tad logiška, kad atvėrus duris pirmiausia smalsios akys pamatys, kas liudija mūsų krašto ir Zarasų miesto istorijos ištakas, kokie raštijos dokumentai ir eksponatai ženklina tą pradžią.
Pirmiausia į akis krinta eksponatai, užrašai, žemėlapiai, žymintys Zarasų gyvenvietės kūrimosi laikotarpį, rodantys šio krašto praeitie kontekstą. Tekstinėje muziejaus informacijoje rašoma, kad Zarasų gyvenvietės tikslus įkūrimo laikas nežinomas. Lenkų istorikas J. Ochmanskis, tyrinėjęs Vilniaus vyskupijos istoriją, teigia, kad Zarasų bažnyčia buvo pastatyta prieš 1508 metus. Šį teiginį patvirtina J. Gimbutas studijoje ,,Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika“. 1522 m. gegužės 30 d. vyskupo Jono fundacijos akte rašoma, kad prie Zarasų parapinės bažnyčios įkuriama altarija ir jai suteikiamas šv.Onos titulas.
1613 m. Zarasai pirmą kartą buvo pažymėti LDK žemėlapyje. Miestas įvardytas lenkiškuoju pavadinimu Jeziorosa. 1795 m., po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo, šis kraštas, kaip ir visa Lietuva, atiteko carinei Rusijai. 1797 m. vasario 6 d. Zarasų dvaras su miesteliu buvo perduotas Vilniaus gubernijos žinion. 1836 m. apskities centras iš Vidžių buvo perkeltas į Zarasus, o pats miestas pavadintas Novoaleksandrovsku. 1842 m. gruodžio 18 d. buvo įsteigta Kauno gubernija, į kurios sudėtį įtraukta ir Novoaleksandrovsko apskritis.
Pirmame istorinės ekspozizijos skyriuje muziejaus lankytojai, be jau minėtos tekstinės informacijos, turi galimybę susipažinti su iškalbingais dokumentais, eksponatais, įrašais, žemėlapiais. Tai XIII a. senosios Lietuvos karo žygių žemėlapis, kuriame matoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, nužymėtos kuršių, žiemgalių, sėlių ir kitų baltų genčių gyventų vietovių ribos, įvardyti pavadinimai, užfiksuoti kiti istoriniai ir geografiniai duomenys. 1864 metais datuotame raižinyje atsiskleidžia, ko gero, unikaliausias praeities Zarasų miesto pietinės dalies vaizdas, o 1539 metų raštas rodo Vilniaus vyskupo pajamas iš jo Zarasų dvaro valdų.
Eksponuojamas Lietuvos kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilis – Našlaitėlio 1613 m. LDK žemėlapio fragmentas liudija tuos senus laikus. Žemėlapis yra vienas iš reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų. Jame detaliai nubrėžtos LDK ribos, pateiktas administracinis suskirstymas, gausu istorinių faktų ir kitokios informacijos. Taip pat įdomi ir Zarasų miesto atžyma 1613 m. LDK žemėlapyje, kurioje matomas įrašas ,,Jeziorosa“.
Apskritai Lietuvos didikų Radvilų giminės istorija yra labai įdomi – verta pasigilinti į ją. Juolab, kad Jono Radvano, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poeto, evangeliko, reformato, poema ,,Radviliada“ – vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano Rūsčiojo portretas. „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti. Poema artima antikos poezijos žanrams Bukolikoms ir Georgikoms. Vienintelis Lietuvoje esantis poemos egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Į lietuvių kalbą „Radviliadą“ 1997 m. išvertė literatūros istorikas Sigitas Narbutas. Muziejuje esanti nors ir nedidelė to meto žemėlapio informacija, užuomina apie XVII a. pradžią ne vieną gali paskatinti pasidomėti to laikotarpio istorija bei didikų, tarp jų ir Radvilų, gyvenimu, veikla, kultūros palikimu.
Negali nepastebėti ekspozicijoje esančių dviejų maldaknygių: viena išleista 1765, kita – 1795 metais. Tai religinio turinio raštijos relikvijos. Jų muziejuje (tik vėlesnio laikotarpio) yra ir daugiau.
Susipažinę su kartografine ir kita raštijos bei istoriografine medžiaga žvilgsnį sustabdykime prie archeologijos radinių. Tiesa, jų nėra gausu – nebūta Zarasų krašte nuodugnesnių pilkapių, piliakalnių kasinėjimų, tyrinėjimų, todėl žinomo archeologo Petro Tarasenkos darbas tyrinėjant krašto archeologiją yra išties reikšmingas. Nuotraukoje ir matome minėtą tyrinėtoją su kaimo gyventojais Vosgėlių piliakalnio tyrinėjimo metu 1933 metais. Stebina, kiek daug žmonių čia tuomet buvo susirinkę.
Iš archeologinių radinių, saugomų muziejuje, – mitologinis akmuo, akmeniniai įtveriamieji kirvukai, rasti Mineikiškių piliakalnyje, akmeninis kirvukas, rastas Velikuškių piliakalnyje, akmeninis neaiškios paskirties dirbinys, geležiniai pentiniai kirvukai, geležinis ietigalis, geležinis pentinis siauraašmenis kirvukas, žalvarinė antkaklė, geležinis siauraašmenis kirvukas, geležinis pentinis kirvukas, rasti Zarasų rajono teritorijoje. Beje, praėjusiais metais Europos muziejų nakties proga buvo atidaryta Zarasuose ir rajono apylinkėse rastų archeologinių radinių paroda, gauta iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.
Dar viename šios ekspozicijos skyriuje atgyja Zarasų (Novoaleksandrovsko), kaip apskrities centro, istorija. Pirmiausia nuotraukoje matomas vienas iš retesnių miesto pietinės dalies vaizdų, toliau Emilijos Pliaterytės – 1831 m. sukilimo armijos kapitonės – nuotrauka, buvusios Zarasų pašto stoties XIX a. viduryje vaizdas. Murliškių užvažiuojamieji namai, primenantys to meto traktą Sankt Peterburgas–Varšuva, deja, jau tik nuotraukoje, neprižiūrimi jie sugriuvo. Zarasuose plento tiesimo faktui įamžinti 1845 m. pastatytas paminklas, kurio vaizdas ir paminklo schema taip pat yra ekspozicijos stende. Su trakto Sankt Peterburgas–Varšuva istorija smagu susipažinti inovatyviame informaciniame terminale, kuris įrengtas 2014 m. Yra informacijos ir apie Šaltupės koplytėlę, statytą 1824 m. 1968 m. ši mūrinė koplytėlė nugriauta, o 1991 m. pradėta ir 1992 m. baigta atstatyti. Tų pačių metų birželio 21 d. koplytėlė buvo pašventinta. Ąžuolinę Jėzaus Nazariečio skulptūrą, esančią koplytėlės antrame aukšte, sukūrė P. Kochanka.
Antroje skyriaus dalyje muziejaus lankytojai gali susipažinti su Zarasų spaudu, naudotu carinės Rusijos okupacijos metais, būta ir to meto carinės Rusijos ženklo, kuris buvo pritvirtintas prie minėto ketaus paminklo. Yra eksponuojami molinis puodas, sidabrinis šaukštelis, du žalvariniai bokalai, dėžutė arbatai, žvakidė, dekoratyvinė dėžutė smulkesniems daiktams sudėti. Carinės mokyklos laikus primena mokyklinis vadovėlis ,,Rusijos imperijos geografija“, išleistas 1909 metais, ir mokymo priemonė – gaublys.
Mums labai gerai žinomo dusetiškio dailininko Romualdo Pučeko paveikslas ,,Zarasai XIX a. viduryje“, kuriame fragmentiškai atskleistas senųjų Zarasų vaizdas su ant kalnelio stovinčia bažnyčia, nukelia mus į tuos laikus, kai miestelis buvo nedidelis, per jį buvo keliaujama arkliais kinkytais diližanais (eksponuojamas šios transporto priemonės ratas). Per ilgą kelionę tekdavę keletą kartų pavargusius arklius pakeisti, perkinkyti, o ir patiems važiuojantiesiems pailsėti, užkąsti. Tam tikslui palei traktą buvo pastatytos arklių perkinkymo stotys, užvažiuojamieji namai, karčiamos, pašto stotys, plento prižiūrėtojų namai. Beje, jų gausumą rodo ir trakto Sankt Peterburgas–Varšuva atkarpos Zarasų rajone schema, kurioje matyti palei plentą gyvenamosios vietovės su to meto objektais – įvairiais statiniais keleivių patogumui.
Važiuojantieji turėdavo didelius kelioninius lagaminus. Toks lagaminas taip pat išsaugotas muziejuje. Ekspozicijoje yra caro kariuomenės kardas, statinaitė degutui laikyti, geležinkeliečių žibintai (mat Zarasuose buvęs geležinkelis, vadinamas ,,siauruku“). Ilgėliau stabtelėję prie istorinės ekspozicijos turėsite galimybę patyrinėti 1837 m. Novoaleksandrovsko (Zarasų) planą, jame, be kita ko, nurodomi įdomūs Osidos ir Oso ežerų pavadinimai. Beje, ir pats miesto išplanavimas yra unikalus, vienintelis Lietuvoje tarp kitų rajonų miestų centrų (iš aikštės tiesiasi 6 radialinės gatvės, kurias kerta kelios juosiančios žiedinės gatvės). Tokį jį matome ir 1907 metų plane, kai Novoaleksandrovskas priklausęs Kauno gubernijai. Beveik nepakeistas jis ir iki šių dienų, todėl Zarasų Sėlių aikštė laikoma urbanistikos paminklu. Kauno gubernijos žemėlapis – taip pat informatyvus istorijos ir geografijos žinių šaltinis.
Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejaus muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius)
Kęsto Vasilevskio nuotraukos
[easy_image_gallery gallery=”138″]