You are here: Home > Naujienos > Povilas Vaičekauskas – rezistentas, politinis kalinys, visuomenės veikėjas

Povilas Vaičekauskas – rezistentas, politinis kalinys, visuomenės veikėjas

Povilas Vaičekauskas gimė 1926 m. birželio 21 d. Skapiškio valsčiuje, Kupiškio rajone. Mokėsi Jūžintų (Rokiškio r.), Imbrado pradžios mokyklose, kiek ūgtelėjęs – Zarasų gimnazijoje. 1944 m. pavasarį, būdamas gimnazijos septintoku, įstojo į Lietuvos Vietinės rinktinės generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą karo mokyklą. Joje išbuvo iki gegužės mėnesio, kuomet, atgal atsiritant Antrojo pasaulinio karo rytų frontui, nacių okupacinė valdžia Vietinę rinktinę išformavo.

1944 m. vasarą Raudonoji armija pirmiausia pasiekė rytinį Lietuvos pakraštį. Tuomet P. Vaičekauskas su ginklo broliais įsitraukė į partizaninę kovą prieš sovietų okupantus. Ginkluoti  rezistentai veikė Skapiškio apylinkėse. Vienoje Skapiškio miestelio troboje jie buvo stribų apsupti ir suimti. Povilas buvo pristatytas į Rokiškio kalėjimą, kur lapkritį sužinojo, jog sovietų valdžia visus kalinius laiko „garbingais savanoriais“ į Raudonąją Armiją.

Kaliniai buvo nuvežti į Vilnių. Iš čia juos vedė į Ukmergę, kur jie turėjo gauti uniformas ir keliauti į frontą, bet beveik pusiaukelėje esančioje Maišiagaloje dalis būrio pabėgo. Tarp jų buvo ir Povilas, kuris grįžo į Skapiškio apylinkes ir vėl prisijungė prie Kupiškio krašto partizanų.

Būryje dažniausiai ėjo eilinio pareigas, viešai skaitė ir platino partizanų spaudą, buvo būrio atsakinguoju už spaudą ir agitaciją. Buvo apginkluotas vokišku granatsvaidžiu, keliomis granatomis, karabinu. Lydėjo sėkmė ir sužeistas nebuvo. Po paskutinio susirėmimo su gausia priešo kariuomene, pastarajai išblaškius jų dalinius, ieškojo galimybių kaip nors įsigyti legalius dokumentus ir toliau tęsti kovą su priešu kitais būdais.

            Per pažintį ir gimines dokumentus įsigyti pavyko. Buvo užregistruotas ir tuoj pat išregistruotas iš Skapiškio valsčiaus, taip keletui metų ištrunkant iš MGB sekimo akiračio. Įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur toliau palaikė ryšius su likusiais gyvais draugais, tęsė rezistencinę veiklą, kol buvo susektas ir išduotas.

            1950 m. kovo 23 d. buvo nuteistas 25 metus kalėti lageriuose ir kalėjimuose. Kalėjo Vorkutoje, Irkutsko srityje. Kalėdamas lageryje prie Vorkutos 2-osios šiluminės elektrinės statybų, buvo vienu iš sukilimo komiteto narių, aktyviai dalyvavo sukylant. Kas žino, galbūt ten matėsi ir su kitu iškiliu zarasiškiu rezistentu, buvusiu Lietuvos kariuomenės kapitonu Afanasijumi Kazanu, žuvusiu per Vorkutos lagerio sukilimą 1953 m.?

            Po sukilimo P. Vaičekauskas pateko į baudžiamąjį lagerį Nr. 62, kur dalyvavo pogrindinio kalinių laikraščio „Varpas“ leidime, rašė į jį įvairius straipsnius.

            1956 m. gruodį, kaip teistas be teisinio pagrindo, buvo paleistas iš Vichorevkos lagerių. Grįžo į Kauną, pabaigė mokyklą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Vedė gimnazijos laikų draugę Lauryną Elzbietą Juodvalkytę, irgi buvusią kalinę. Po didžiulių vargų šeimai pavyko išvykti gyventi į JAV.

            1979 m. birželio 26 d., kuomet JAV Kongrese buvo svarstoma Baltijos tautų laisvės byla, P. Vaičekauskas, kaip vienas pagrindinių liudytojų ir neseniai atvykęs iš Lietuvos, anglų kalba Kongresui, televizijai, spaudai ir radijui davė parodymus apie okupuotos Lietuvos ir žmogaus teisių padėtį joje. Į komisijos pirmininko klausimą, ko laukia ir tikisi iš JAV, atsakė: „…kad Lietuva po keleto ar keliolikos metų, dienų ar mėnesių būtų laisva ir nepriklausoma valstybė“.

            Vėliau P. Vaičekauskas aktyviai dalyvavo JAV lietuvių organizacijose. Būdamas Čikagos Loretto ligoninės techniniu darbuotoju, kartu su dr. Petru Kisieliumi, žymiu Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėju, surinko 800 JAV gydytojų ir kitų tarnautojų parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo ir nusiuntė juos į Vašingtoną.

            P. Vaičekauskui taip pat teko dalyvauti Čikagoje steigiant Lietuvos partizanų globos fondą. 1994 m. birželio 13 d. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos įgaliotu atstovu JAV. Aktyviai rėmė sąjūdžio leidinį „Varpas“, kuris buvo platinamas tarp JAV lietuvių. Priklausė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Mirė 2017 m. birželio 6 d., palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

            2018 m. P. Vaičekausko šeima su Zarasų krašto muziejumi pasidalijo iškilaus lietuvio asmeniniais daiktais: nuotraukomis, publikuotais tekstais ir kitu vertingu palikimu. Ypač vertingi yra daiktai, liudijantys itin sunkius jo gyvenimo momentus: lageryje dėvėtas bušlatas ir Vorkutoje pasigamintas lagaminas. Zarasų krašto muziejus P. Vaičekausko šeimai reiškia didžiulę padėką už šį vertingą, garbingo žmogaus gyvenimą liudijantį palikimą.

Zarasų krašto muziejaus muziejininkas (kelionių vadovas) Kęstas Vasilevskis