Zarasų krašto muziejus

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Sveikiname kiekvieną, kuris brangina lietuvišką žodį, ir kviečiame susipažinti su įdomiu 1939 metų laikraštyje ,,Šeimininkė“ (,,Visų Lietuvos moterų laikraštis“, ,,Dvisavaitinis ,,Ūkininko patarėjo“ skyrius“) išspausdintu Em. Petrauskaitės straipsniu ,,KAIP ATSIRADO RAŠTAS IR SPAUDA“ (kalba netaisyta – ZKM).

,,Žodžiais žmogus išreiškia savo mintis, jausmus, norus. Žodis yra stipriausia jungtis, jungianti visą žmoniją. Išmintingas, nuoširdus ir galingas žodis uždega žmonių širdis, patraukia, įtikina. Tačiau pasakyti nors ir išmintingiausi žodžiai per ilgą laiką užsimiršta, o eidami per lūpas pasikeičia, neretai būna iškraipoma jų prasmė. Ne visados viską ir prie geriausių norų žmogus gali atsiminti. Dėl to žmonės jau senų senovėje ieškojo būdų, kaip būtų galima išreikšti mintis ir palikti perduoti įvairias žinias, kad jos nebūtų užmirštos.

Pats paprasčiausias susižinojimo bei ką nors atmintinai pasižymėjimo būdas buvo mazgai – mazgaraštis. Dar ir dabar kai kurios laukinės tautos tuo būdu siunčia vieni kitiems žinias. Mazgai ir jų spalvos turėdavo sutartinę reikšmę ir iš jų žmonės ,,skaitydavo“ vieni kitų mintis. Bet tai buvo labai keblus ir netobulas ,,raštas“. Šiek tiek tobulesnis rašymo būdas buvo taip vadinamas vaizdaraštis, tai ką norima pasakyti buvo reiškiama pieštais paveikslais. Iš jų ypač garsus egiptiečių vaizdaraštis, jeroglifais vadinamas, rastas ant Egipto paminklų ir iškasenų. Iš pradžių buvo manoma, esą tai maldyklų bei paminklų puošimo menas. Žymiai vėliau, jau Napoleono laikais vienam mokslininkui, Šampalijonui, pavyko susekti šią didelę senovės paslaptį – išskaityti tą keistą raštą. Egipto vaizdaraštį buvo sunku išskaityti dėl jo sudėtingumo. Pasirodė, jog piešiami paveikslai nereiškė tiesioginiai tų daiktų, kurie buvo išpiešti, bet reikėjo skaityti tik tų piešinių pavadinimų pirmuosius skiemenis.

Mūsų dabartiniam lengvai išmokstamam ir patogiam raštui pagrindą davė finikiečiai (1000 m. prieš Kristaus gimimą) – tauta, žiloje senovėje gyvenusi prie Viduržemio jūros. Finikiečiai buvo pirkliai, jie daug reikalų turėjo su Egiptu, susipažinę su jų išradimais, sugalvojo tobulesnį raštą. Jie pirmieji pastebėjo, jog žmonių kalba susidaro iš atskirų žodžiuose pasikartojančių garsų ir sudarė dabartinį vartojamą garsinį raidyną. Kadangi tos tautos tapo užkariautos graikų, vėliau romėnų, tai per juos ir tie nepaprastai svarbūs išradimai paplito į kitas tautas. Atsižvelgiant į savo kalbos savumus, atskiros tautos pagal savo skonį pritaikė ir įsivedė savo raidynus. Taip susidarė lotyniškas, gotiškas, slaviškas ir kitokie raidynai. Lietuviai savo kalbai pirmiausia taikė gotiškas (vokiškas) raides, o tik vėliau perėjo prie lotyniškųjų – dabar vartojamų. Dėlto mūsų pirmosios knygos buvo spausdintos vokiškomis raidėmis.

Išrandant raštą, buvo ieškoma ir patogiausia rašoma medžiaga. Egiptiečiai savo jeroglifus kaldavo ant akmeninių plytelių. Tai buvo be galo sunkus, ilgas ir nepatogus ,,rašymas“. Vėliau buvo surasta geresnė rašomoji medžiaga, vadinama papyrusas (jis pradėtas vartoti dar apie 2500 m. pr. Kr. gim.). Papyrusas buvo gaminamas iš augalų, panašių į mūsų nendres. Jų daugiausia augo Egipte prie Nylo upės. Tų nendrių žievė būdavo nusmaukiama ir ištiesinama ilgomis juostelėmis, o tos juostelės klijuojamos į ilgus ritinius, ant kurių ir būdavo rašoma. Tie prirašyti ritiniai būdavo susukami ir įkišami į odinę makštį. Papyrusas augo Egipte, dėlto kitoms tautoms jis buvo labai brangus ir sunku gauti. Antrame amžiuje prieš Kristaus gimimą buvo išrasta kita medžiaga – pergamentas, jis gaminamas iš gyvulių, ypač veršiukų odos.

Dabar mūsų vartojamą popierį išrado (150 m. po Kr.) kiniečiai. Jis gaminamas iš žaliavos, medienos, skudurų. Dar ir dabar kartais pas mus kaimuose važinėja pirkliai žydai ,,skudurninkai“, kurie supirkinėja senus skudurus ir stato juos popierių fabrikams. Lietuvoje popierį pradėjo gaminti jau šešioliktame amžiuje, Vilniuje, atsiradus spaudai. Dabar jau turime daug popierui gaminti fabrikų.

Iki 16-o amžiaus visos knygos ir raštai buvo rašomos tiktai ranka. Mūsų dabar rašomos plunksnos irgi tik žymiai vėliau buvo išrastos. Graikai rašė tam tikru prietaisu, stiliumi vadinamu. Vėliau buvo rašoma paukščių, ypač žąsies, plunksnomis, jas atitinkamai nusmailinus ir perskėlus. Kadangi visos knygos buvo rašomos ranka, tai jų perrašymas buvo labai brangus ir ilgai trukdavo.

Visi, kas turėjo laimės pažinti knygas – jas skaityti, suprato, kokią begalinę svarbą ji gali turėti žmonijai, jei kuo daugiausia žmonių galėtų jas skaityti ir naudotis jose sudedamomis mokslo žiniomis. Tada pradėta sukti galvas, kaip pagreitinti knygų perrašinėjimą. Pirmus šiam išradimui pėdsakus surado olandas Kosteris (15-am amž.) pripuolamai. Kosteris buvo geras tapytojas ir medžio raižytojas. Kartą jis sugalvojo dar žaliame medžio gabale išpiaustyti savo mylimosios vardą, ir, norėdamas jai nunešti, suvyniojo jį į baltą popierį. Išvyniojęs popierį jis pastebėjo jame atsispausdinus išpiautąjį parašą, tik jis buvo atbulas, it veidrodyje. Tada jam atėjo mintis medyje raižyti įvairius paveikslus ir įvairius įrašus, atvirkščiomis raidėmis, ištepdavo tokius raižinius juodais dažais ir spausdavo ant popieriaus. Tačiau tikruoju spaudos išradėju yra laikomas Jonas Gutenbergas 1445 m. išradęs tikriausią spaudos būdą. Jis išpiaustė iš medžio (vėliau šią medžiagą patobulino – raides gamino iš metalų) daug atskirų raidžių, iš jų surinkdavo žodžius, tuos žodžius suverdavo eilutėmis, pritaisydavo prie lentelės, ištepdavo juodais dažais ir spausdavo. Vėliau raides vėl paberdavo, rinkdavo kitas eilutes ir tuo būdu tomis pačiomis raidėmis spausdindavo ištisas knygas. Vėliau buvo steigiamos spaustuvės, tobulinamos raidžių gaminimo ir spausdinimo mašinos ir jau knygos, urmu gaminamos, plito ir skleidė palaimintąjį mokslą.

Nuo spaudos išradimo prasidėjo nauji laikai žmonijos gyvenime. Knygos, o per jas ir mokslas tapo bendra visų žmonių nuosavybė, nes jos tapo visiems prieinamos.

Penkioliktame amžiuje, kada buvo išrasta spauda ir pristeigta spaustuvių, visose šalyse kartu sudėjus buvo išspausdinta 37000 įvairių veikalų – knygų. Metai iš metų šis skaičius nepaprastai augo. Mūsų amžiuje, išradus naujas spausdinimo mašinas, spaudos menas taip ištobulėjo, jog per pirmus 30 metų jau priskaitoma išspausdintų apie penkis milijonus knygų, kurių kiekvienos tūkstančiais egzempliorių paplito visame pasaulyje.

Drauge su rašto bei spaudos tobulėjimais, vystėsi ir žmogaus kuriamas mokslo bei pažangos gyvenimas – vis daugiau steigiama visokiausių mokyklų, padaroma moksliškų išradimų – visokiose srityse kultūrėjama – šviečiamasi. Kadangi knygų rašymu ir mokyklų steigimu senovės laikais labiausiai rūpinosi vienuolynai, tai ir pirmosios parašomos ir spausdinamos knygos buvo daugiausia religinės. Visų pirmoji atspausdinta knyga buvo seniausias ir brangiausias žmonijos turtas – Šventasis Raštas – Biblija.

Mes lietuviai ilgai neturėjome savo – lietuviško rašto, o visi valstybiniai dokumentai  – sutartys, įstatymai buvo rašomi  lietuvių užvaldytų gudų kalba, o vėliau lotynų kalba. Tik 1547 m. Karaliaučiuje buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga, parašyta Didžiosios Lietuvos bajoro Martyno Mažvydo, ji vadinosi: ,,Catechizmysa prasty szadei, makslas skaitima raschta yr giesmės del kriksczianistes bei del bernelių iaunų nauley suguldytas“. Ji buvo parašyta vokiškomis raidėmis“.

Em. Petrauskaitė

Parengė Vasilijus Trusovas, muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius)​

Kęsto Vasilevskio, muziejininko (kelionių vadovo), nuotraukose – leidiniai iš Zarasų krašto muziejaus pagrindinio fondo

 

  [easy_image_gallery gallery=”815″]                                                                                                             

II – V 10:00 – 18:00
VI 10:00 – 16:00

D. Bukonto g. 20 32132, Zarasai

Direktorius: Arvydas Veikšra
Įmonės kodas: 190221622