You are here: Home > Naujienos > ZARASŲ PRAEITIS BYLOJA

ZARASŲ PRAEITIS BYLOJA

Būna gyvenime ir taip, kad gyveni vienoje vietoje ir paprasčiausiai nesusimąstai apie gimtojo krašto praeitį, nepastebi išlikusių ženklų, nesidomi paminklų kilme.Tačiau būna ir kitaip, kai kažkas pastūmėja ir prieš akis atsiveria visai kiti tokios pažįstamos bei artimos aplinkos vaizdai. Šią vasarą Zarasų krašto muziejus, vykdydamas projektą ,,Atrandu senuosius Zarasus“, iš dalies finansuotą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, bendradarbiaudamas su istoriku Ramūnu Keršiu, atskleidė daugeliui zarasiškių nemažai primirštų, o jaunosios kartos, ko gero, visai negirdėtų  Zarasų miesto istorijos faktų. 

    Vykdant minėtą projektą bandyta su neabejingais Zarasų istorijai gyventojais išsiaiškinti, ką gi byloja šio miesto praeitis? Vilniaus vyskupijos tyrinėtojas Jerzy Ochmanskis neabejoja, kad prieš 1508 metus Zarasuose buvo įkurta bažnyčia, o Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522-ųjų, nors egzistavo žymiai anksčiau. Tad istorikams pasiūlius miesto gimtadieniai skaičiuojami nuo 1506 metų, tad šiemet Zarasai atšventė 513-uosius savo gyvavimo metus. Istorikas R. Keršys, kurdamas virtualų gimtojo miesto žemėlapį turistams ,,Senųjų Zarasų beieškant“, papildė istorines žinias, patikslino faktus apie čia esantį kultūros paveldą, ištyrė kai kurių lankytinų vietų autentiškumą. Skaitydamas paskaitas mokiniams tema ,,Zarasų istorija nuo XIX a. pr. iki 1950 m.“ bei vesdamas pažintines ekskursijas zarasiškiams ir jų miesto svečiams, Ramūnas sudomino unikaliais faktais, o kalbėdamas apie Zaraso ežero mums žinomas keturias – Didžiąją, Putinų, Italijos ir Liepų – salas suintrigavo pasakęs, kad jų galima priskaičiuoti net trylika. 


     Maža to, R. Keršys atrado retų nuotraukų, įrodančių istorinių faktų apie Zarasus tikrumą. Vienoje tokių nuotraukų, žvelgiant į Liepų salą, tarp medžių matyti bokštas. Tai Jurgio Savickio brolio rašytojo Mykolo Savickio, Nepriklausomos Lietuvos diplomato, Lietuvos konsulo Latvijoje, vienas iš buvusios vilos akcentų. Iš šios salos jo dukra Algė Savickytė valtimi plaukdavo į buvusią Marytės Melnikaitės vidurinę mokyklą. Vėliau mergina baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir tapo žymia teatro pedagoge (mirė 2011 m., sulaukusi 71-erių). Deja, namas neišliko. Pasakojama, kad Liepų saloje Zarasų jaunimas rengęs šokių vakarus.


    Rugsėjo pabaigoje, minint Pasaulinę turizmo dieną, plaukdami katamaranu zarasiškiai klausėsi istoriko R. Keršio pasakojimų apie Didžiąją salą, kuri tam tikrais laikotarpiais buvo vadinama ir Anglijos, ir Draugystės sala, o dar anksčiau, kaip tvirtinama, tai buvusios dvi salos, kurių viena vadinosi Beržų. Sužinota ir apie ,,plaukiojančias“ saleles, išgirsta keletas padavimų.


    Minėtas projektas labai savalaikis, nes senosios kartos zarasiškių lieka vis mažiau ir įdomių faktų iš miesto preities vis sunkiau atrasti. Ypač įdomus tarpukario laikotarpis, kai Zarasai turėjo kurorto statusą (dabar miestui suteiktas kurortinės vietovės vardas), buvo pastatyta įvairių vilų. Istorikas R. Keršys iškėlė daug hipotetinių minčių apie kultūros paveldo objektus, ką vertėtų išsiaiškinti. Be to, jis domisi Pirmojo pasaulinio karo paveldu, į ežerus nugramzdintais paminklais ir kita.


    Įvykdytas projektas ne vienam suteikė naujų minčių gaivinant istorinę bei kultūrinę atmintį apie gimtąjį miestą, o muziejaus ir istoriko sukurta edukacinė programa ,,Ką kalba Zarasų gatvės?“ ateityje suteiks galimybę geriau pažinti jo praeitį, istorijos ir kultūros vertybes.


Gražina ZOLOTUCHINA
Natalijos Sapožnikovos nuotraukos.