You are here: Home > Naujienos > PAŽINTINĖ KELIONĖ ZARASO EŽERU

PAŽINTINĖ KELIONĖ ZARASO EŽERU

Bendras muziejų projektas „Lietuvos muziejų kelias“, vykdytas jau septynerius metus, 2019-aisiais pradėjo naują trejų metų nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo programą „Tėvynės ieškojimas“. Šįsyk dėmesys sutelkiamas į kultūrinius kraštovaizdžius, o šių metų tema – „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“.

Įsitraukęs į „Lietuvos muziejų kelio“ programą Zarasų krašto muziejus surengė įdomų renginį – birželio 1-ąją pakvietė į pažintinę kelionę „Septynių ežerų paslaptys“. Ir ši kelionė vyko katamaranu.


Jau vakarėjant, nutilus Vaikų gynimo dienos proga surengtos šventės Sėlių aikštėje šurmuliui, nemažas būrelis zarasiškių rinkosi prie tiltelio, šalia kurio plūduriavo katamaranas. Jam pajudėjus Zaraso ežeru visi smalsiai dairėsi į miesto pakrantes – nuo ežero viskas kitaip atrodė, ypač septyniolikos metrų aukštyje esantis architekto Šarūno Kiaunės suprojektuotas apžvalgos ratas, Zarasų viešoji biblioteka ar net pašto pastatas, juolab ne vienas prisipažino tokioje kelionėje dalyvaujantis pirmą kartą. Kelionės dalyviai gėrėjosi vaiskiu ežero raibuliavimu, bangelėse nardančia saule. 


Bet kelionės vadovai – Zarasų krašto muziejaus muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius) Vasilijus Trusovas ir muziejininkas Kęstas Vasilevskis – neleido pernelyg panerti į svajas. Pažintinę kelionę vandenimis pradėjęs pasakojimu apie 44 ha ploto Didžiąją salą (anksčiau vadintą Draugystės ir kažkodėl Anglijos sala), iki XVII a. joje buvusį vyrų katalikų kongregacijos vienuolyną, turėjusį didelę ir gražią mūro bažnyčią bei mokyklą, 1834 m. uždarytus ir nugriautus, muziejininkas Vasilijus prisiminė ir pasekė gražią legendą.


Kaip šypsodamasis prisipažino muziejininkas Kęstas, legendos jam… nelabai, jis labiau mėgstąs istorinius faktus, todėl pasakodamas apie Liepų salą daugiau kalbėjo apie kurį laiką čia stovėjusią rašytojo Jurgio Savickio brolio Mykolo Savickio, Nepriklausomos Lietuvos diplomato, Lietuvos konsulo Latvijoje, vilą, apie į M. Melnikaitės vidurinę mokyklą valtimi plaukdavusią jo dukrą Algę Savickytę, vėliau baigusią Lietuvos valstybinę konservatoriją ir tapusią žymia teatro pedagoge (mirė 2011 m., sulaukusi 71-erių), apgailestavo, kad neišliko ne tik pats namas, bet nėra ir jo nuotraukos… 


(Kaip vėliau papasakos VšĮ Zarasų turizmo ir verslo centras vadybininkas Ramūnas Keršys, kuris praėjusią vasarą buvo nuplaukęs į Liepų salą ir kruopščiai apžiūrėjęs apie 1979-uosius sudegusios M. Savickio vilos liekanas, iš pamatų galima spręsti, kad namas nebuvęs labai didelis, nes ir sala nesiekianti nė pusantro hektaro ploto. Be kelių pastatų pamatų, išlikęs apgriuvęs rūsys, įėjimo į pastatą kolonų liekanos, rasti keli latviški kokliai. R. Keršys užsiminė, kad Liepų salą, dabar priklausančią Zarasų rajono savivaldybei, ateityje ketinama pritaikyti rekreaciniais tikslais.) 


Tądien keliauninkai prisiminė ir kitas šiame 313 ha ploto Zaraso ežere esančias salas: Italijos, Putinų. Jei Putinų ir Liepų salos savo pavadinimus gavo dėl salose augančių medžių, tai Italijos sala turbūt taip buvo pavadinta todėl, kad savo forma primena Italijos valstybės formą – aukštakulnį batą.


Vyresnio amžiaus kelionės dalyviai muziejininkų pasakojimus taip pat papildė savo prisiminimais ar iš tėvų, senelių girdėtais pasakojimais ar spėjimais. 


Tarp kelionės dalyvių buvo ir grupelė Zarasų literatų klubo „Virš tylos“ narių. Savo eiles vandens tema skaitė Lidija Maldauskienė, Ona Kačkienė, Vita Paškauskaitė, Vasilijus Trusovas, nuskambėjo ir daina.


Skirstytasi ne tik praturtėjus naujomis žiniomis, bet ir pasijutus dar savesne šio ežerų krašto dalele.


Danutė PULOKAITĖ

Danutės Pulokaitės ir Kęsto Vasilevskio nuotraukos.