Zarasų krašto muziejus

GRAŽI SUKAKTIS PRAŽYDO NAUJA PARODA

Za­ra­sų kraš­to mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­ma Dan­guo­lės Onos ŽILĖNIENĖS per­so­na­li­nė ta­py­bos dar­bų pa­ro­da.

O pa­ro­dos ati­da­ry­mas ko­vo 8 die­ną su­reng­tas ne­at­si­tik­ti­nai: tą­dien – Mo­ters die­na, o po ke­lių die­nų – Ko­vo 11-oji, ku­rios me­tu tu­rė­ju­si pra­žys­ti ir pa­čios pa­ro­dos au­to­rės 85-erių me­tų su­kak­tis.

Bet pra­žy­do anks­čiau, nes su­ži­no­ję apie ati­da­ro­mą pa­ro­dą ir  gra­žią jos au­to­rės gyvenimo su­kak­tį į Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jų su­plū­do mi­nia žmo­nių. Su nuo­šir­džiau­siais svei­ki­ni­mais ir gra­žiau­siais lin­kė­ji­mais at­vy­ko bū­re­lis an­ta­liep­tiš­kių, bu­vu­sių ben­dra­dar­bių ir bi­čiu­lių, nes bū­tent An­ta­liep­tė­je 1956-ai­siais sa­vo pa­žin­tį su Za­ra­sų kraš­tu pra­dė­jo iš Kauno rajono at­vy­ku­si Dan­guo­lės ir Al­gi­man­to Ži­lė­nų šei­ma: mo­ky­to­ja Dan­guo­lė ėmu­si dirb­ti An­ta­liep­tės vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, hidrotechnikas Al­gi­man­tas sta­tęs An­ta­liep­tės hid­ro­e­lek­tri­nę, abu kas­dien po ke­le­tą ki­lo­met­rų pės­čio­mis min­da­mi iš da­bar­ti­nio Gai­de­lių kai­mo, kur anuo­met bu­vo ap­gy­ven­din­ti. Dar gau­ses­nis su­si­rin­ko za­ra­siš­kių svei­kin­to­jų bū­rys, juo­lab 1974-ai­siais iš An­ta­liep­tės elek­tros tin­klus per­kė­lus į Za­ra­sus čia per­si­kė­lė ir Ži­lė­nų šei­ma, Tai­gi su za­ra­siš­kiais Dan­guo­lę sie­ja 45-eri nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo me­tai: tiek dir­bant mo­kyk­lo­se mo­ky­to­ja ar Švie­ti­mo sky­riu­je me­to­di­nin­ke, tiek ir vė­liau, jau iš­ėjus už­tar­nau­to po­il­sio, ta­čiau no­riai da­ly­vau­jant įvai­rio­se veik­lo­se. La­bai Dan­guo­lę Ži­lė­nie­nę nu­džiu­gi­no ir at­vy­ku­sios mie­los bi­čiu­lės iš Sa­la­ko Vi­da Ži­lins­kie­nė ir Ja­ni­na Bu­kels­kie­nė, ku­rias dar nuo se­nų lai­kų sie­ja ir do­mė­ji­ma­sis kraš­to­ty­ra. (Dan­guo­lė su švie­saus at­mi­ni­mo vy­ru Al­gi­man­tu mo­kyk­lo­je įkūrė kraš­to­ty­ros mu­zie­jų, iš­lei­do pa­žin­ti­nę kny­ge­lę apie Za­ra­sų kraš­tą.) Mie­la bu­vo žiū­rė­ti  į tris šil­tai ap­si­ka­bi­nu­sias gar­baus am­žiaus ži­la­gal­vė­les, kal­ban­čias ir nie­kaip ne­at­si­kal­ban­čias. O kur dar Dan­guo­lės šei­ma: duk­ros Dalia ir Ire­na, anū­kai, pro­anū­kiai, ki­ti gi­mi­nai­čiai… Svei­ki­ni­mai – tiek su nau­ja, jau ant­rą­ja ta­py­bos pa­ro­da (pir­mo­ji bu­vo su­reng­ta šven­čiant 80-me­tį), tiek su gra­žia su­kak­ti­mi – lie­jo­si upe­liu, o pa­ro­dos au­to­rė, kal­bi­na­ma mu­zie­ji­nin­ko Va­si­li­jaus Tru­so­vo,  kuk­liai šyp­so­jo­si ir dė­ko­jo šei­mai, drau­gams, kai­my­nams, taip pat ir gy­dy­to­jams, pa­dė­ju­siems pas­ta­rai­siais me­tais įveik­ti jai sun­kią li­gą ir pri­kė­lu­sią vėl gy­ve­ni­mo džiaugs­mui. O apie sa­vo dar­bus me­ni­nin­kė sa­kė: „Dai­lės pa­slap­čių nie­kur ir nie­ka­da ne­si­mo­kiau. Ką ma­tau, kaip iš­ei­na, taip ir pie­šiu. Ir man ne­nu­si­bos­ta. Da­bar iš­ban­dau ak­va­re­lę, nors dar ne­la­bai sekasi. At­ei­ty­je gal dar ką iš­ban­dy­siu. Siū­lau vi­siems pen­si­nin­kams tu­rė­ti kuo už­si­im­ti – gy­ve­ni­mas bus įdo­mes­nis ir mie­les­nis.“

D. Ži­lė­nie­nė ta­po vos de­šim­tį me­tų. Jos kū­ry­ba pri­klau­so nai­vio­sios (ki­taip dar va­di­na­mos pri­mi­ty­vio­sios) dai­lės sri­čiai. Šio sti­liaus dai­lės dar­bai kar­tu su ki­to­mis liau­dies me­no rū­ši­mis pa­tei­kia­mi ša­lies tra­di­ci­nė­se tau­to­dai­li­nin­kų dar­bų pa­ro­do­se-kon­kur­suo­se ,,Auk­so vai­ni­kas“. Jau ne vie­no­je to­kio­je pa­ro­do­je kar­tu su ki­tais kū­rė­jais da­ly­va­vo ir D. Ži­lė­nie­nė. Bet ji sa­ko ta­pan­ti ne dėl ko­kių kon­kur­sų. Pa­sak tą­dien kal­bė­ju­sių jos gi­mi­nai­čių ir drau­gų, Dan­guo­lė tu­rin­ti stip­rų  gė­rio ir gro­žio ge­ną, o jis juk nei sens­ta, nei nu­si­dė­vi.

Ant Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jaus pa­ro­dų sa­lės sie­nų žy­di aguo­nos ir aly­vos, gel­to­niu švie­čia ru­de­ni­niai me­džiai, ža­lu­ma vi­lio­ja eže­rų gel­mės…  At­ei­ki­te jais pa­si­džiaug­ti ir jūs.

Pa­ro­da veiks iki ba­lan­džio 3 d.

Danutė PULOKAITĖ

Va­si­li­jaus KUKONENKOS nuo­trau­kos.

 

[easy_image_gallery gallery=”386″]