You are here: Home > Naujienos > MUZIEJUJE SKAMBĖJO VĖLINIŲ DAINOS

MUZIEJUJE SKAMBĖJO VĖLINIŲ DAINOS

Lapkričio mėnesį  nuo senovės vadino vėlių mėnesiu. Mirusiųjų pagerbimo metas nuo neatmenamų laikų turi daug papročių, tradicijų. Visa tai su lauku keitėsi, vieni papročiai išeidavo, kiti gimdavo.  Mirusiųjų pagerbimo laikui tautoje gimė daug dainų, kuriomis Lietuvoje buvo pagerbti, prisiminti  Anapilin iškeliavę žmonės. 

Zarasų krašto muziejuje ir buvo surengtas  Vėlinių dainų vakaras, jo metu  dar sykį prisiminti  šie papročiai, padainuota šio laiko dainos. „Seluonos“ ansambliečiai vėl priminė tolimą  praeitį, jos žmones, jų mintis ir siekius visada gerbti mirusiųjų atminimą, jausti jų artumą. 


Gimė šie papročiai gilioje senovėje. Kaime tai buvo nuostabus laikas, nudirbti visi darbai, iškepta naujojo derliaus duona, putoja alus.  To meto Pagonystės švenčių prasmė buvo šlovinti žemę, kad ji būtų vaisinga, kad dievų malonė lydėtų sėkmė. Laukuose  arba miško aikštelėse šeimos kūrendavo ugniakurus, gausiai vaišindavosi, dalį maisto nuberdami ant žemės, nupildami alaus, kad ir vėlės galėtų ateiti ir vaišintis kartu. Panašių senovinių tikėjimo apraiškų išliko ir šiandien, tik šios tradicijos įgavo krikščionišką išraišką.                

Lietuvoje ši šventė įsitvirtino dar vyraujant pagonybei ir buvo švenčiama rudenį. Anksčiau  nebuvę papročio degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Vėliau ypatinga reikšmė skirta ugniai. Manoma,  kad ugnis pritraukia vėles. Žmonės degino žvakes ir tikėjo kad tuo metu jie ir susitaiko su mirusiais.                             

Vėlinių laikas labai simboliškas. Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.                    

Vėlinės toks metas, tai ne tik prisiminti mirusiuosius, bet ir apmąstyti mūsų gyvenimo būtį. Kas gimsta, tas ir miršta. Ir tai yra neišvengiamybė. Žemei, pasauliui reikalingas atsinaujinimas.                         

Vakaro metu vėl buvo priminta, kad tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo dienos. Jų  metu lankomi kapai, vykdomas šventa prievolė – saugoti mirusiųjų atminimą. Kartu tai ir tėvų ir protėvių priesaika.                     

Vakaro metu ansambliečiai dainavo ir žemaitiškas, ir aukštaitiškas dainas, dainavo ir pačių užrašytas mūsų krašto dainas. Skambėjo kanklių muzika , graudino dainų žodžiai  apie motulę, ir tėvužėlį, broliuką negrįžusį iš karo. 


Vakaro metu Seluonos‘ ansamblio dalyvis Vasilijus Trusovas skaitė eiles apie trapią ribą tarp gyvenimo ir mirties, apie visada gyvus prisiminimus apie tuos, kurie paliko šitą žemę.     Nuskambėjo  Justino Marcinkevičiaus kūrinys  „Pasigailėjimo arba Vėlinių sonetas“. Eilėse skamba siekis apie pasigailėjimą tiems, kurie išėjo. Nuskamba paskutinės kūrinio eilutės 
„Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa – 
Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,     
Kuri gyvybę su mirtim sutaiko“


Lietuvos istorijos kryžkelėse daug jaunų vyrų krito kovoje, ne visų žinomi jų kapai. Todėl lietuvių dainose labai daug dainų apie sūnaus, jauno bernelio kapą. Ansambliečiai atliko  dainą „Gali lauko ųžuolėlis augo“. Daina apie žuvusį jauną bernelį, apie jo skaudų ir negailestingą likimą. 


Lietuvoje taip pat ypač kupinos meilės dainos apie dukras. Dukra – tai giminės tęsėja, šeimos židinio puoselėtoja, pirmoji motinos pagalbininkė. Dukrų netekimas visada buvo ypatingai skaudus. Ansamblio „Seluona“ dalyviai atlieka dainą „Aušta aušrela, kaip gelumbėla“. Visus jaudina dainos žodžiai „Aina mačiūtė aukštan kalnelin, prisibudinti sava dukrelas“. 


Daugiau kaip du dešimtmečius  Zarasų kultūros centro folkloro ansamblių dalyviai Vėlinių metu  rinkdavosi į uždarus vakarus, jo metu prisimindavo tautos papročius, tradicijas, dainas, kalbėdavo apie gyvenimą ir mirtį, žvakučių šviesoje buvo pagerbiamos protėvių vėlės. Vėliau buvo  nuspręsta šiuos renginius rengti  prie Stelmužės ąžuolo, primenančio gilią senovę ir garbingą praeitį.


Dabar jau tokie renginiai vyksta  Zarasų krašto muziejuje. 


Visos ansambliečių dainos, eilės, prisiminimai nuteikia rimčiai ir susikaupimui, primina neišvengiamą ribą tarp gyvenimo ir mirties. Puoselėja  tautos papročius, tradicijas ir  kūrybą.


Petras Ivanovas 

Nuotraukose. Vėlinių dainų vakaro muziejuje akimirkos.
Autoriaus nuotraukos. 


Zarasų krašto informacinio portalo www.zarasuose.lt informacija. Straipsnis parengtas įgyvendinant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuotą projektą: „Zarasų krašto šimtmetis atkurtoje Lietuvoje: žmonės, įvykiai, kultūra ir tradicijos“