You are here: Home > Naujienos > SUBŪRĖ GRAŽIAI PABŪTI

SUBŪRĖ GRAŽIAI PABŪTI

Zarasų krašto muziejuje įvyko kunigo, poeto, publicisto, eseisto Justo Jasėno poezijos knygos „Surink iš pakraščių“ sutiktuvės. Vakaro vedėja lietuvių kalbos mokytoja Gitana Kavaliauskaitė pradėdama renginį kalbėjo: „Susirenkam iš pakraščių – pasidalyti mintimis, gražiai pabūti, patylėti, išgyventi…

Šįkart mus subūrė Zarasuose kunigavęs, mūsų ežerus ir žmones pamėgęs kunigas J. Jasėnas. Pasitinkame jau trečią poeto lyrikos rinktinę, iliustruotą dailininkės Stasės Medytės, išleistą leidyklos „Kamonada“ Utenoje, išspausdintą Punsko „Aušros“ spaustuvėje. Knygą sudaro 3 dalys: „Iš vakarykščių nuotraukų“, „Kai lyja“ ir „Piemenuko dūdavimas“. Jos pavadinimas – „Surink iš pakraščių“ – simboliškas: stebėtinas kunigo gebėjimas telkti žmones prasmingai bendrystei. Ir šiandien mes į knygos sutiktuves atskubėjom surinkti iš pakraščių – iš tų erdvių, kur poeto būta, gyventa, išgyventa, prisiliesta – Zarasuose, Kupiškyje, Panevėžyje…“.


Apie autorių

     Kunigas, poetas, žurnalistas J. Jasėnas kilęs iš Panevėžio rajono Katinų kaimo, mokėsi Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijoje. 2007 m. baigė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją ir buvo pašventintas kunigu. Tarnavo Anykščių, Zarasų, Kupiškio miesto ir rajono bažnyčiose, o dabar Panevėžyje, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete pastoracinės teologijos magistrantūroje, yra teologijos licenciatas.


    Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, yra Lietuvos Maironiečių draugijos tarybos ir Lietuvos Biblijos draugijos narys, laikraščių „Lietuvos aidas“, „Žemaičių saulutė“, „XXI amžius“, regioninės spaudos ir interneto portalų neetatinis korespondentas, redaguoja ir recenzuoja knygas. Be to, poetas yra Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ ir Kupiškio literatų klubo „Lėvens balsai“ narys, parengė ir išleido savo eilėraščių rinkinius „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2010 m.) ir „Artumų Erčios“ (2012 m.). Už poetinę kūrybą, dvasinių vertybių puoselėjimą J. Jasėnas apdovanotas Zarasų rajono savivaldybės Felikso Jakubausko literatūrine premija. Jam skirta devintoji fondo „Baltasis balandis” įsteigta Karolio Širvinsko atminimo premija (2013 m.).


Prisipažinimai
    Paklaustas, ką Jam reiškia Zarasai, prisipažino, kad tuomet jautęsis vykstąs kaip į tremtį, bet netrukus miestas ir žmonės labai patikę – anot autoriaus, prigludęs ežeruos, įsišaknijęs ir dabar gera, miela čia lankytis. 
    Trečiosios knygos eilėraščiuose atsiskleidžia istorijos, kelionių į Izraelį, Jordaniją, Gruziją, kitas vietoves potyriai, mintys skaitant knygas, Apie rinktinės  gimimą ir  pavadinimą J. Jasėnas paaiškino taip: norėjęs „surinkti iš pakraščių“ gyvenimo dalykus. Jau daug kur būta, gyventa, daug žmonių sutikta, knygų perskaityta. Būta atsitikimų, gausybė susitikimų su žmonėmis, jautrių vakarų… Norėjosi nepamesti, iš tų vietų trupinėlius surinkti ir į vieną knygą sudėti. Todėl ir pavadinimas toks.


G. Kavaliauskaitės įžvalgos 
Literatūrinio vakaro vedėja G. Kavaliauskaitė, įžvalgas pradėjusi nuo iškalbingos fotografijos knygos priešlapyje, pateikė gana išsamią knygos recenziją, atskleidė įdomių poezijos motyvų, komentavo turtingo metaforų teksto įvaizdžius. „Atviras, giedras autoriaus, atsisėdusio ant slenksčio, žvilgsnis. Baltas jazminas šalia tarsi liudija poeto J. Jasėno kažkada ištartus žodžius: „Į šį pasaulį atėjau jazminams žydint, birželį…“ Iš tiesų baltas jazmino žiedas – kaip gyvybės, tikrų, tyrų jausmų skleidimasis, ši subtili metafora – ne viename rinktinės eilėraštyje“.


Mįslinga dedikacija – „Beatričei – melsvėjančiai Gyvenimo Ašarai“. Kažkada simboliu tapęs Dantės, Maironio mūzos Beatričės vardas. Lyrinis eilėraščių vyksmas dažniausiai esti paties poeto aplankytose vietose, erdvėse, kuriose jautriai būta, patirta. Tai Kauno senamiestis, Zarasų ežerai ir salos, Andrioniškis, Pajautos slėnis, Gruzijos kalnai ir Jordanija.


Pirmoje rinktinės dalyje „Iš vakarykščių nuotraukų“ iki „skaudaus verksmo“ antikvariate užkalbina senojo Kauno fotografijos. Klausiama: „Kaip priartėt Tiesoje?“, juntamas žmogaus noras būti „be žaizdų / Ir be kaukių / Tuščiomis rankomis“. Troškimas tiesiog būti. Juk gyvenimas – skaudantis, sopantis. Prie jo liečiamasi jautriai, saugant kitą: „Kad tik nereikėtų ištarti / Ko nereikalingo“. Nerimastingas nusistebėjimas: „Iš kur tas troškulys / Nupjauti vos prasikalus“.


Dažnai eilėraščio kalbantysis – poetas. Tarsi girdima neoromantiko Jono Aisčio minties tąsa – „neateina mintys, nesirašo eilės ir nelaša kraujas rašalu juodu“, – rašė J. Aistis eilėraštyje „Karunka“. J. Jasėno eilėse prišaukus skaudantį gyvenimą „ir rašalas, ir kraujas / Susimaišo“, juk kūrėjas rašo savo sielos, savo širdies krauju. 


Kone Granauskiškas rūpestis – prarasta kaimo gyvastis: retoriškai, skausmingai eilėraščio žmogus klausia: „Kaip išgelbėti žmogų prarandamą“, kaip išgelbėti kaimą, kai išėjusi gyvybė, tuščia namuose? Čia tarsi veriasi apysakos „Gyvenimas po klevu“ vaizdai: tik žolė, nebėra takų, obelis irgi „nevainikuojama bičių“, tušti laukai, tik vėjas kaukia buvusiųjų. Išduotos pašvęstos vietos, sužeisti žvilgsniai: „Akių tiesa / Sutiktųjų nekalbina“. Liudija tik žemė, žolė atmena, akmenys byloja apie praeitį kartais įkyriame mūsų dienų krebždenime. Beviltiškas bandymas prikelti „neprikeliamą vakar“ tiek kaime, tiek ant Krėvos pilies pamatų. Skauda ir šiandien, net jei tai muziejuj ant sienos sukryžiuoti sukilimo kardai Kauno rūsiuose. Ką jie reiškia šiandienai, kažkada krauju gynę savo tiesą iki galo? 


Spalis, ruduo sukelia dar didesnį ilgesį to, kas nepasikartos, nesugrįš: ,,Kad tik neskaudėtų / Vaikštant žeme / Žiūrint į dangų / Giedra retsykiais delsia“. Ir begalinis ilgesys tų, kurie jau danguose, pilnatvėje, čia „mes tik neramūs mirtingi / Labai pasiilgę“.


Antra dalis „Kai lyja“ – haiku primenančios miniatiūros, kuriose veriasi lyrinio subjekto išgyvenimai Kazbeko didybės artumoje, Betliejaus tyloje, savęs ir laiko – būtojo ir esamojo – permąstymai. Tai tarsi paties autoriaus kelionių dienoraščių fragmentai. Tas ilgesingas žvilgsnis į didingojo Kazbeko viršūnę ar, nusisukus nuo jos, įsižiūrėjimas į kuklų medetkos žiedą patvoryje. Ši gėlė – irgi pakraštyje. Kaip ir maža bitė ant nykstančio žiedo. Kaip nuniokotos pilies griuvėsiai ar išsekusi kalnų upė, kaip seni kapai. Poeto rūpestis: „Kaip nugludinti žodį / Kaitroje / Kalnyne / Kad suprastų mane / Nekalbantį“.


Dažnas vandens motyvas – ežerai. Ežerų gelmė kužda tikrumu – bet jau praėjusio gyvenimo, nebeprikeliamo. Tačiau tai suteikia stiprybės, tikrumo, gaivina ne tik akis, bet ir sielą. Šalia vandenų tarsi laukiama lemtingos ištarmės: „Mūsų dar laukia / Ežeras / Mėlynos akys graudžios / Dar tebelaukia / Kai tarsim TAIP / Ir keliausim“.


Trečioje dalyje „Piemenuko dūdavimas“ – impresijos „Iš Pažadėtosios Ūksmės…“, Šventosios Žemės. Šioje dalyje ryškus bendrystės, taikingumo troškimas, kad būtų švariau „sielų pakraščiams liečiantis“; susirūpinimas: „kaip išmokti taikingai tylėti“, „Kaip išbūti draugiškai / Tveriamos tvoros / Nuo savo / Vargingojo žvilgsnio“.


Ypač intensyviai išgyvenama praeities, dabarties ir ateities laiko sampyna: „Išliksim į protėvius atsirėmę“; juk svarbu atpažinti savuosius, suvokti save, „įsitverti svetimybėje“. Dažnas šaltinio simbolis dykvietėje – ne tik gyvasties troškuliui numalšinti, o išsiilgusiems vieno Vardo, po kuriuo prisiglaus skirtingi žvilgsniai. Ši Aukščiausiojo metafora – Vardas – kaip viltis, harmonija, prasmė, ramybė: „Apgins ir apsaugos / Ištartas Vardas“. Rinktinėje besikartojantis kraujo motyvas – tai ir kūrybinis skausmas, ir pralietas kraujas už knygą, už žodį, gimdančią moterį, savo tiesą ginant. Tai gyvastis arba kova iki galo. Svarbus ir tylos įvaizdis – pirmapradė tyla, ežerų tyla, tik jausena, virpulys, dar neištartas „taip“, tyloje išgyvenami svarbiausi žodžiai, šventa Betliejaus tyla.


Nemažai eilėraščių-dedikacijų: Tėvui Stanislovui, Antanui Baranauskui, Klemensui Kairiui ir Karolinai Praniauskaitei, Jonui Mekui, Lidijai Šimkutei skirti eilėraščiai – iš subtiliausių ar skausmingiausių gyvenimo detalių susideda šių didžiųjų gyvenimo mozaikos. Taupiai, lakoniškai, bet apie esminius dalykus.


    Pats knygos autorius apie savo kūrybą teigia: „Mano poezija moderni, čia nėra nei posmelių, nei skyrybos ženklų, kad skaitytojas suprastų, kaip jam tinka.“ Išties tai individualus poetinis kelias, lyrikos savas ritmas, vidury eilutės rašoma didžiąja raide veriasi nauja mintis, tad dažnai ne eilutės įrėmina prasmines frazes. Tai leidžia keleriopai suprasti mintį. Nors visoje rinktinėje daug neiginių („neberasiu / nebeieškosiu“, „Tolsta virpantis / Lieptas / neįsitversim“, „nepasieksiu“), visgi šviesu nuo viltingo gyvenimo prasmės suvokimo.


Taigi, visą rinktinę sieja žmogaus būties klausimai, nuolatinis ieškojimas, ilgesys, troškulys – arčiau, teisingiau, atsargiau kitų gyvenimus liesti. Tai knyga esantiems pakraščiuose – galbūt gyvenimo paraštėse, gyvasties pakrašty ištroškusiems tiesos, išsiilgusiems tikrumo, tiems, kam skauda Gyvenimą, kas pasiilgęs bendrystės, kas trokšta „tik būti / Nieko daugiau / tik pakrašty“. Kieno susigūžęs gyvenimas, virpantis, geliantis“.


Vakaro pajautos
    Kaip dažnai būna susitikimuose su poetais, taip ir tąkart J. Jasėnas buvo paklaustas, kada išvysime prozos knygą. Į tai išgirdome viltingą pažadą. Pasak poeto, yra daug eseistinių, publicistinių tekstų, kurie išsibarstę įvairiuose leidiniuose. Reikia tik juos vėl surinkti. 


    Vakaras buvo jaukus ir iškalbingas, šviečiant rudeninei saulei ties Zaraso ežeru. Visi pajuto poeto J. Jasėno širdies šilumą, jo poetinio žodžio mąslumą ir poteksčių gilybes,  ypač, kai pats skaitė savo eiles su jam būdingu įsižiūrėjimu ir įsiklausymu į būties slaptybes, žmogų. Susitikime gražiai derėjo drauge su autoriumi atvykusios Kupiškio rajono literatų klubo „Lėvens balsai“ pirmininkės Reginos Baltrūnienės (taip pat poetės, išleidusios kelis poezijos rinkinius) skaitoma poeto kūryba, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos gimnazistų dainuojamos pagal jo žodžius dainos. Už tai dėkingi esame ir jaunųjų dainų kūrėjų mokytojui  Gražvydui Gasparavičiui.

Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejaus muziejininkas (kultūrinių renginių koordinatorius)

Rimanto Bikulčiaus nuotraukos