You are here: Home > Naujienos > ATMINTI IR PAŽINTI

ATMINTI IR PAŽINTI

O pirmąjį rugsėjo penktadienį gausiai susirinkusiems Zarasų krašto muziejuje zarasiškiams buvo linkėta gražios popietės ir tas palinkėjimas išsipildė. Tai buvo matyti žmonių veiduose, jų nore bendrauti ir nesiskubinti į namus. Bet apie viską iš eilės.

Renginį atidariusi Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė priminė, kad kasmet rugsėjo 2–9 dienomis Europoje minimos žydų kultūros dienos, siekiant išsamiau supažindinti mūsų žmones su šios tautos kultūros paveldu. Tam skirtuose įvairiuose renginiuose dalyvauja net 26 Europos šalys, o nuo 2004 metų į Europos Tarybos remiamą tarptautinę programą „Žydų kultūros paveldo kelias Europoje“ įsijungusi ir Lietuva.  Programai įgyvendinti skirtus projektų konkursus rengia bei veiklas koordinuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, skyręs dalinį finansavimą dviejų dienų renginiams mūsų mieste.


Zarasų rajono savivaldybės vicemeras Arnoldas Abramavičius pasidžiaugė, kad didėja mūsų žmonių sąmoningumas, kad teigiamai priimama dešimtmečiais kaimynystėje gyvenusios tautos kultūra. Taip pat paminėjo, kad atminimo lentelės jau pritvirtintos prie žydų kapų, sinagogos, kad tvarkoma žydkapių tvora ir vartai, priminė žydų mergaitės Anos Frank istoriją, palinkėdamas susirinkusiems gražios popietės.


Žuvo devyni iš dešimties žydų vaikų
Pirmiausia susirinkusius į renginį sujaudino Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengtos kilnojamosios parodos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa (getą)“ dideli stendai, iš kurių į kiekvieną atėjusį žvelgė įvairaus amžiaus vaikų akys.


Prieš Antrąjį pasaulinį karą nacių okupuotose šalyse gyveno apie 1,6 milijono žydų vaikų ir kiekvieną jų nacių ideologija buvo pasmerkusi mirčiai. Stende galima pamatyti per 40 vaikų, kurių vardai bei žūties vieta žinomi, nuotraukas. Vienoje jų įamžinti net šeši vienos šeimos vaikai, du iš jų, panašu, kad dvynukai, sėdintys vaikiškame vežimėlyje. Kitas didelis stendas byloja apie tuos vaikus, kurių vardai ir likimai iki šiol yra nežinomi. Jų nuotraukos rastos tarp sudegintų Kauno ir Vilniaus getų griuvėsių, apanglėjusių žmonių lavonų ir jų daiktų. Tarp pavykusių išgelbėti vaikų vyriausi yra gimę 1927–1928 metais, nemažai gimusių praėjusio šimtmečio trisdešimtaisiais, net septyni gimė 1941-aisiais. O štai Ariela Abramovičiūtė ir Ilana Kamber-Ash klyksmu pasveikino nedraugišką jų atžvilgiu pasaulį Kauno gete. Kama Ginkas buvo vos šešių savaičių amžiaus, kai jo tėvai pateko į getą. Iki dviejų metukų berniukas augo tarp geto sienų. Labiau pasisekė Iliušai, kuris vos gimęs pro Vilniaus geto ligoninės langą buvo nuleistas krepšyje į gatvę, kur jo jau laukė Fetinija Korablikova, įregistravusi berniuką kaip savo sūnų. Jos šeimoje prieglobstį buvo radęs ir vyresnis Iljos broliukas Sergejus. 


Tobijas, Ranana, Fruma, Chaimas, Sulamita ir kiti… Beveik 30 žydų tautybės vaikų, radusių prieglobstį lietuvių šeimose tais baisiais ne tik žydams, bet ir visiems žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais, žvelgia į susirinkusius, bylodami savos vaikystės istorijas ir juos išgelbėjusių žmonių gerumą…


Net penki nuotraukų stendai skirti tiems, kurie sunkiu laikmečiu galvojo ne tik apie save ir savo vaikus, bet ir ištiesė pagalbos ranką labiausiai pažeidžiamiems kitos tautybės vaikams. Tiems, kurie be ginklo rankose kovojo už tų vaikų gyvybes, žinodami, kad už žydų slėpimą grėsė sušaudymas, bet rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis. Iš nuotraukų žvelgia paprasti įvairių Lietuvos vietovių žmonės, tarp kurių yra ir visiems mums žinomos asmenybės – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute ir žentu Vladimiru Zubovais, Kipras Petrauskas su žmona Elena, kiti to meto iškilūs žmonės. 


Gaila, kad nė viename iš atgabentų į muziejų stendų nėra paminėtas mūsų rajonas, kuriame žydų bendruomenė buvusi gana gausi…


Pozityvių emocijų valanda
Prie žydų gelbėjimo kažkiek prisidėję ir tą popietę Zarasų krašto muziejuje koncertavusios Centrinės ir Rytų Europos žydų liaudies dainų atlikėjos, folkloristės, filologijos mokslų daktarės, tautinių bendrijų kultūrų tyrinėtojos Marijos Krupoves-Berg seneliai, gyvenę Šalčininkų rajone. Dažniausiai mūsų gyvenime būna taip, kad vyresni šeimos nariai vengia kalbėti opiomis temomis, o jauni būna nepasirengę pasidomėti. Kita vertus, seneliai gyvenę laikmečiu, kai už dantų laikytas liežuvis garantavęs saugumą ir ramybę visai šeimai. Poniai Marijai suvokus senelių poelgio reikšmingumą, jų jau nebebuvę, o šeimoje sklandę tos istorijos nuotrupos pastūmėję merginą domėtis žydų kultūra. Ji ne tik rinkusi ir užrašinėjusi žydų liaudies dainas, bet ir vykusi stažuotis į Ameriką, pradėjusi dalyvauti festivaliuose bei kituose žydų susibūrimuose. 1993 metais Vokietijoje vykusiame žydų kultūros festivalyje ji debiutavusi kaip liaudies dainų atlikėja, o nuo 2001-ųjų koncertuoja su smuikininku Vytautu Mikeliūnu. Tą popietę abu jie dovanojo kupiną pozityvių emocijų valandą.


 Koncertuojant parodos stendų apsuptyje nuskambėjo ne tik liaudies dainos, anekdotinės situacijos iš žydų gyvenimo, bet ir gete kalėjusio poeto sukurta daina apie išsigelbėjimą, taip pat daina apie vaikus iš geto. Koncerto metu ponia Marija trumpai pristatė kiekvienos atliekamos dainos turinį. Iš jos sužinojome, kad žydai litvakai buvę labai panašūs į lietuvius: tokie pat santūrūs, liūdni, darbštūs, užsispyrę ko nors siekdami, kad šabas yra taikos diena ir kad visam pasauliui žydai linki šabo šventės, kad Lietuvos ir Baltarusijos žydai myli kitaip nei gyvenantys Ispanijoje ar Portugalijoje. Jei litvakė sakosi mylinti vaikiną kaip Velykų kūgelį, tai Ispanijos žydė galinti nerti iš meilės į audringą jūrą, nes be mylimojo jaučiasi esanti kaip rankena be durų… Priminusi, kad meilė ir kasdienybė lydi ne tik žydus, ponia Marija prisidėjo prie muziejininkų kvietimo susipažinti su žydų kulinariniu paveldu kitoje salėje.


Beigeliai grįžta į Lietuvą
 O toje salėje, kaip beigelių krautuvėlėje, ko tik nebuvo! Nosis kuteno maisto kvapai, o akys lakstė nuo vieno nežinomo skanėsto prie kito, juolab, kad nugirsti pavadinimai publikai beveik nieko nereiškė, tad imta ir ragauta, ausies krašteliu klausantis iš Vilniaus atvykusių „Beigelių krautuvėlės“ projekto vadovės Dovilės Rūkaitės ir vyriausios kepėjos Rivos Portnajos komentarų apie siūlomą paskanauti maistą. Taip sužinota, kad penktadienio vakarienė prasidedanti nuo košerinės vištos buljono su kukuliukais, tad ir raginta pirmiausia pasistiprinti būtent juo. Sužinota, kad apvalios chalos (nedidelės bulkos) kepamos Naujiems metams ir kuo saldesnės, o chalos su kiauryme viduryje kilę iš Baltarusijos. Į tą kiaurymę įstatomas indelis su medumi, chala laužiama ir dažoma į medų. Gana greitai nuo didelio padėklo dingo puikus skanėstas iš morkų su imbieru, pakuotė macų, kuriuos prisiminė ne vienas zarasiškis – juk augta kaimynystėje su žydukais, tad ir dalytasi…


O kas gi tie beigeliai, kurių krepšyje būta su moliūgo sėklomis ir  aguonomis, razinomis arba ir visai be nieko? Imk, laužk ir tepkis kuo tik širdis geidžia, nes siūlyta ragauti kapotų kepenėlių ir kapotos silkės, marmeladų, sūrio užtepėlių. Reikia pasakyti, kad tie beigeliai – iš kvietinių miltų kepami apvalūs didriestainiai – gana sotūs, vieno užtenka su kelių rūšių užtepėlėmis paragauti. Žydų gyvenime beigeliai simbolizuoja gyvenimo ratą ir kepami ne tik maistui, bet ir kaip dovana  gimdančiai ar kūdikėlio sulaukusiai moteriai. Beigelis „gimė“ kažkur tarp Lietuvos ir Lenkijos XVI a., kitais duomenimis – XVII a. pradžioje Krokuvoje, kai žydams buvo leista kepti duoną. Gana greitai žydai buvo užsipulti neva dėl duonos kokybės, bet jų kepėjai priekaištus nuleidę negirdomis ir tešlą pradėję plikyti, ir tik po to kepti iš jos duoną. Trečius metus Vilniuje gyvuojanti vienintelė visoje Lietuvoje košerinio žydų maisto parduotuvėlė gimusi, anot Dovilės, iš piktumo, nes mūsų krašte gimę ir buvę itin populiarūs beigeliai užkariavę visą pasaulį, o Lietuvoje yra neteisėtai pamiršti. Tad ir sėdusi prie projekto, „užvirusi košę“, tačiau nė kiek nesigailinti…


Lietuvos istorija labai tampriai persipynusi su žydų tautos istorija, tad Zarasų krašto muziejus, vykdydamas nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos, atgaivinimo ir leidybos projektą „Žydų kultūros dienos Zarasų krašte“,  padovanojo mums puikią galimybę  tą istoriją prisiminti bei pažinti šios tautos kultūros paveldą. Kilnojamoji paroda veiks iki rugsėjo 19 dienos.

Gražina ZOLOTUCHINA
Nuotrauku autorius Kęstas Vasilevskis