Zarasų krašto muziejus

APIE SKAUSMINGUS IŠGYVENIMUS IR VILTĮ

Za­ra­sų kraš­to mu­zie­ju­je gru­pe­lė trem­ti­nių, jų gi­mi­nių, ak­ty­viau­sių Za­ra­sų ben­druo­me­nės na­rių pa­mi­nė­jo skaus­min­gas Gedu­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­nas, pri­si­mi­nė tra­giš­kas tau­tos ne­tek­tis, pa­ger­bė  ne­kal­tų žmo­nių ma­si­nio trė­mi­mo, so­vie­ti­nio ge­no­ci­do ir te­ro­ro au­kas. Į ren­gi­nį at­vy­ko ir bu­vę trem­ti­niai Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Ben­ja­mi­nas Sa­ka­laus­kas, Za­ra­sų ra­jo­no ta­ry­bos na­rys Ri­man­tas Ju­re­vi­čius.

Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ilo­na Vait­ke­vi­čie­nė su­si­rin­ku­siesiems pri­sta­tė fo­to­gra­fi­jų iš Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jaus pa­ro­dą „Kad ne­pa­si­kar­to­tų, kad nie­ka­da ne­pa­si­kar­to­tų…“. Pa­ro­dos au­to­rius – 1941 me­tų trem­ti­nių sū­nus Vi­lius Kai­rys – 1989 me­tų lie­pą da­ly­va­vo eks­pe­di­ci­jo­se Ja­ku­ti­jos šiau­rė­je. Ke­tu­rios gru­pės bu­vu­sių trem­ti­nių iš Vil­niaus ir Kau­no vy­ko į bu­vu­sias trem­ties vie­tas – By­ko­vą, Tro­fi­mov­ską, Stol­bus, Tit Arus Le­nos del­to­je ir kitas, su­tvar­kė, kiek bu­vo įma­no­ma, tė­vy­nai­nių ka­pus, pa­sta­tė pa­min­klus. Iš Tit Ar­ų ir By­ko­vo sa­vo ar­ti­mų­jų pa­lai­kus par­ve­žė į Lie­tu­vą. Vi­liaus Kai­rio  nuo­trau­ko­se – su­kre­čian­tys trem­ti­nių ka­pi­nių Si­bi­re vaiz­dai. Tarp pas­vi­ru­sių, nu­vir­tu­sių kry­žių, pa­min­klė­lių – dau­gy­bė tuš­čių, at­vi­rų kars­tų ar­ba jų nuo­lau­žų. Taip pat ša­lia jų iš­ri­kiuo­tos il­gos ei­lės tvir­tai su­kal­tų kars­tų, pa­reng­tų il­gai ke­lio­nei į Lie­tu­vą.

Am­ži­no­jo įša­lo že­mė­je  ne­įma­no­ma bu­vo iš­kas­ti gi­les­nių duo­bių ir de­ra­mai pa­lai­do­ti žu­vu­sių ar­ba mi­ru­sių trem­ti­nių.

Žu­vu­sių trem­ty­je, la­ge­riuo­se au­kų at­mi­ni­mas pa­gerb­tas ty­los mi­nu­te.

Za­ra­sų kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kas, kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ko­or­di­na­to­rius  Va­si­li­jus Tru­so­vas pri­mi­nė 1941 m. bir­že­lio pir­mų­jų trė­mi­mų žiau­ru­mą ir netek­tis, pir­mą­sias Za­ra­sų ap­skri­ty­je so­vie­ti­nio ge­no­ci­do au­kas ir pri­sta­tė lek­to­rių – Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro Specialių­jų ty­ri­mų sky­riaus vy­riau­si­ą­jį is­to­ri­ką An­drių Tu­ma­vi­čių. Is­to­ri­kas pa­tei­kė ne­ma­žai ne­ži­no­mų Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do fak­tų, nu­ro­dė tiks­lius  iš­trem­tų šei­mų, la­ge­riuo­se ka­lė­ju­sių po­li­ti­nių ka­li­nių skai­čius. Sve­čias sa­kė, kad 1940 m. So­vie­tų Są­jun­gai oku­pa­vus Lie­tu­vos vals­ty­bę, prasidė­jo jos po­li­ti­nės-so­cia­li­nės ir ūki­nės san­klo­dos grio­vi­mas, že­mių ir ki­to tur­to na­cio­na­li­za­vi­mas, ne­pa­lan­kių re­ži­mui žmo­nių per­se­kio­ji­mai, ka­li­ni­mai, žu­dy­mai, trė­mi­mai. Lie­tu­vos žmo­nės nu­ken­tė­jo ne tik nuo so­vie­tų, bet ir nuo fa­šis­ti­nės Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jų. Na­ciai Lie­tu­vos gy­ven­to­jams ka­ro me­tais nu­sta­tė di­džiu­les py­lia­vas. Su­šau­dė ke­le­tą ūki­nin­kų, ku­rie ne­no­rė­jo jų vyk­dy­ti. Dėl ta­ria­mo ken­ki­mo vo­kie­čių ka­riuo­me­nei su­de­gi­no 14 Lie­tu­vos kai­mų, ypač vi­sus su­krė­tė Pir­čiu­pio tra­ge­di­ja.   O per 1941–1952 me­tų trė­mi­mus iš Lie­tu­vos bu­vo prie­var­ta iš­vež­ta per 36 tūkst. darbš­čiau­sių, do­riau­sių, pa­žan­giau­sių Lie­tu­vos šei­mų ar­ba per 120 tūks­tan­čių as­me­nų.

Za­ra­siš­kė Ona Kač­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo apie iš Ig­na­li­nos ra­jo­no ištrem­tus gi­mi­nes. Tė­vas, šach­to­se sun­kiai už­si­dir­bęs pi­ni­gų, sū­nui nu­pir­ko 18 ha že­mės. Pas­ta­ra­sis, kaip buo­žė, bu­vo su vi­sa šei­ma iš­trem­tas į Kras­no­jars­ką. Žmo­nes žlug­dė ne tik trė­mi­mų ne­tei­sy­bė, bet ir ypa­tin­gas žiau­ru­mas. Kar­tu su 18 ha že­mės ūkio sa­vi­nin­ku bu­vo iš­trem­ta ir 12 me­tų lo­vo­je iš­gu­lė­ju­si pa­ra­ly­žiuo­ta mo­čiu­tė. Na­muo­se ne­bu­vo lei­džia­ma net ati­da­ry­ti lan­go, kad skers­vė­jis ne­su­pūs­tų pa­lie­gu­sios mo­ters. O ši iš­tvė­rė il­gą ke­lio­nę gy­vu­li­nia­me va­go­ne ir trem­ty­je iš­gy­ve­no dar tre­jus me­tus.

Li­kę gy­vi trem­ti­niai grį­žo į Lie­tu­vą. Iš­au­gi­no 3 sū­nus, tu­ri 11 anū­kų. Bet štai ke­tu­ri iš jų vėl… trem­ty­je – len­kia nu­ga­ras Is­pa­ni­jo­je…

Bu­vęs trem­ti­nys Za­ra­sų ra­jo­no ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Ben­ja­mi­nas Sa­ka­laus­kas pa­ste­bė­jo, kad skau­džiai Lie­tu­vos gy­ven­to­jai nu­ken­tė­jo ne tik nuo oku­pan­tų, bet ir su  jais ko­la­bo­ra­vu­sių pa­čių lie­tu­vių. Ben­ja­mi­no tė­ve­lio šei­ma bu­vo iš­trem­ta 1948 me­tais. 1957-ai­siais grį­žo į Lie­tu­vą. Bet čia bu­vu­sių trem­ti­nių nie­kas ne­no­rė­jo re­gist­ruo­ti. Lie­tu­va bu­vo nu­sta­čiu­si pa­čias blo­giau­sias trem­ti­nių grį­ži­mo į tė­vy­nę są­ly­gas. Bu­vęs trem­ti­nys, ne­ap­si­ken­tęs to­kios ne­tei­sy­bės, jau sa­va­noriškai grį­žo į bu­vu­sią trem­ties vie­tą. Ir tik 1977 me­tais sū­nus par­si­ve­žė tė­vą į Lie­tu­vą.

B. Sa­ka­laus­ko se­ne­lis bu­vo 1918 me­tų sa­va­no­ris. Anū­kas jo at­mi­ni­mui pa­sta­tė pa­min­klą. „Da­bar man gė­da sto­vė­ti prie pa­min­klo se­ne­liui, – sa­ko Ben­ja­mi­nas. – Ne dėl to­kios Lie­tu­vos ko­vo­ta.“

Šian­dien Lie­tu­va „pir­mau­ja“ pa­gal vi­sus blo­giau­sius ro­dik­lius iš vi­sų bu­vu­sių po­so­vie­ti­nių vals­ty­bių. Pras­čiau­si eko­no­mi­niai ro­dik­liai, ma­žiau­si at­ly­gi­ni­mai, pen­si­jos, di­džiau­sios kai­nos. „Pir­mau­ja­me“ ir pa­gal sa­vi­žu­dy­bių skai­čių, pre­ky­bą žmo­nė­mis, spar­čiau­siai iš vi­sų bė­ga­me iš Lie­tu­vos. Per pas­ta­ruo­sius 7–8-erius  me­tus ypač su­kles­tė­jo oli­gar­chai, įvai­riau­si kla­nai, ke­ro­ja­si jų afe­ros. Daug  psi­cho­lo­gi­nio smur­to, ne­tei­sy­bės, ne­pa­gar­bos, že­mi­ni­mų.

„Jei­gu nu­sto­si­me gar­bin­ti ta­ria­mus sta­bus, aiš­kiai įvar­dy­si­me, kas yra kas, nie­ko ne­vy­nio­si­me į va­tą, o sa­ky­si­me tie­są, tik ta­da gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je pra­švie­sės“, – sa­kė B. Sa­ka­laus­kas.

Za­ra­sų ra­jo­no ta­ry­bos na­rys, bu­vęs trem­ti­nys Ri­man­tas Ju­re­vi­čius pa­pa­sa­ko­jo apie tra­giš­ką sa­vo se­ne­lių, tė­vų, gi­mi­nių li­ki­mą: 1941 me­tų trė­mi­mą, ka­lė­ji­mus Ma­ga­da­no la­ge­riuo­se, po­li­ti­nių ka­li­nių, par­ti­za­ni­nės ko­vos da­ly­vių žū­tis.

Ren­gi­nio da­ly­viams pro­fe­sio­na­lios mu­zi­kos kon­cer­tą su­ren­gė  Vals­ty­bi­nio Vil­niaus kvar­te­to mu­zi­kan­tai ir so­lis­tė Jo­man­tė Šle­žai­tė.

Val­das ŠERĖNAS

AUTORIAUS ir KĘSTO VASILEVSKIO nuo­trau­kos.

[easy_image_gallery gallery=”702″]