KONFERENCIJA ,,LAVINAMAS DOMESYS KALBOTYRAI“
2017 m. gruodžio 1 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje įvyko konferencija, skirta profesionaliajai kalbotyrai aktualinti, Kazimiero Būgos paveldui – sykiu jo 138-osioms metinėms – paminėti ir Algirdo Juliaus Greimo metams įprasminti.
Po įžanginių ir sveikinimo žodžių, kuriais į gausiai susirinkusią auditoriją kreipėsi Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Vanda Normantienė ir Zarasų savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Kaulavičius, Dusetų gimnazijos mokiniai parodė pusvalandžio trukmės meninę kompoziciją „Kalba – tai tėvynė“. Įkvepiantys jaunų žmonių deklamuojami ir dainuojami žodžiai apie lietuvių kalbą ir tėvynę nuteikė atidžiai išklausyti kompetentingų kalbininkų. Septynios lektorės pristatė pranešimus, dideliame salės ekrane demonstruodamos skaidres. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra docentė dr. Vilma Zubaitienė pradėjo pranešimu Būga – žodynininkas ir leksikologas. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Aurelija Genelytė-Gritėnienė pristatė Leksikografijos turtai Lietuvių kalbos institute. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja, „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ tyrėja ir vyr. redaktorė dr. Danutė Liutkevičienė kalbėjo tema Bendrinės lietuvių kalbos žodynas ir mokykla. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja profesorė dr. Danguolė Mikulėnienė pirmąjį posėdį užbaigė pranešimu Kazimieras Būga lietuvių tarmėtyros ištakose. Po pietų pertraukos Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė supažindino su Kazimiero Būgos tarmės keliu. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytoja Rasa Bačiulienė rodė Kiek vaizdinių išraiškų turi reikšmė? Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro dėstytoja dr. Jurga Katkuvienė užbaigė pranešimus tema Ar viską žinome apie semiotinį kvadratą? Gaila tik, kad užsitęsę pranešimai beveik nebepaliko laiko diskusijoms, mat liko svarbių bei įdomių klausimų. Tikimės, kad suintriguoti potencialūs klausėjai savarankiškai atras atsakymus. Čia jiems padėti galėtų ir vienas šio renginio organizatorių K. Būgos memorialinis muziejus, kurio interneto svetainėje skelbiami kalbotyros tekstai, vyksta interaktyvios kūrybinės dirbtuvės.
Docentė dr. Vilma Zubaitienė, kalbėdama apie Būgą kaip žodynininką ir leksikologą, pirmiausia paaiškino, kas tai yra leksikologija ir leksikografija. Leksikologijos sritys: leksinė semantika (ką ir kaip reiškia), etimologija ir žodžių daryba (iš kur randasi žodžiai), socialiniai leksikos aspektai (kas, kada, kur ir kaip vartoja žodžius), onomastika (kam ir kokie vardai duodami). Leksikografija – žodynų rengimo teorija ir praktika. Kad K. Būga – leksikologas, gražiai apibūdino prof. Zigmas Zinkevičius. Pasak jo, svarstydamas kurio nors žodžio ar posakio vartoseną, Būga pirmiausia stengėsi išsiaiškinti, ar tas žodis yra savas, lietuviškas, ar svetimas, skolintas; ar jis yra tikras kalbos duomuo, ar kalbos gerai nemokančių žmonių iškraipymo padaras. Spręsdamas šiuos klausimus, Būga remdavosi ne „kalbos nuojauta“, bet patikimų šaltinių – senųjų raštų, geresnių rašytojų veikalų, tautosakos ir šnekamosios liaudies kalbos – duomenimis, taip pat, reikalui esant, ir giminingų kalbų faktais. O kad K. Būga – leksikografas, rodo šie jo gyvenimo darbai: žodžių ir smulkiosios tautosakos kaupimas iš senųjų raštų, žodynų ir gramatikų; žodžių kaupimas iš tarmių; lietuvių–rusų kalbų žodynėlio sudarymas ir A. Juškos rankraštinio žodyno redagavimas; lietuvių kalbos žodyno leidyba (1924–1925 m.). Toliau šiame ilgiausiai trukusiame pranešime lektorė detaliai iliustravo K. Būgos, kaip žodynininko, mokslinį paveldą, palygino jo pradėtą leisti žodyną su 2002 m. baigtu leisti akademiniu (dvidešimties tomų ir elektroniniu) LKŽ.
Dr. Aurelija Genelytė-Gritėnienė kalbėjo apie leksikografijos turtus Lietuvių kalbos institute. Pažymėjo, kad institute atliekami moksliniai lietuvių kalbos istorijos ir tarmių, terminologijos, gramatikos, onomastikos, kalbos kultūros, sociolingvistikos, leksikos ir leksikografijos tyrimai. Nurodė ir detalizavo svarbiausius Lietuvių kalbos instituto žodynus. Štai jie: Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ); Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ); Sisteminis lietuvių kalbos žodynas, 1987; Sinonimų žodynas, 2002; Antonimų žodynas, 2003; Frazeologijos žodynas, 2001; Palyginimų žodynas, 2014; Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (BŽ); Vietovardžių žodynas. Įspūdingiausias, žinoma, Lietuvių kalbos žodynas. Štai keli faktai: paskelbta visa lietuvių kalbos leksika nuo 1547 iki 2001 metų; rašytas 100 metų remiantis 5 mln. lapelių kartoteka; 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 mln. žodžių, pavartotų Žodyno tekste, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių; apie dviejų metrų ilgio, sveria beveik 40 kilogramų; tai didžiausias lietuvių kalbos veikalas, turintis daugiausia autorių, redaktorių ir skaitytojų. Žodyno kartoteką pildė šimtai žmonių, tad pagrįstai galime sakyti, kad jo autorius – visa lietuvių tauta. 2017 m. sukurta nauja LKŽ versija su didesnėmis paieškos galimybėmis. Adresas internete: www.lkz.lt. Lektorė daug papasakojo apie K. Būgą, dėmesio centre išlaikydama jo pradėtą LKŽ epopėją. „Lietuvių kalbos žodyne tegu niekas neieško tobulumo… Lietuvių kalbos žodynas laikytinas yra juodraščiu, kurio geresnėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis nedrįsčiau paskelbti, pirma dar gerai neperdirbęs ir neišlyginęs. Tariuosi, kad mūsų palikuonys už tą juodraštį manęs nekernos, nes ir juodraštis duos nemaža medžiagos“, – teisinosi žymusis kalbininkas. Dar svarbu buvo sužinoti, kaip naudotis Lietuvių kalbos išteklių informacine sistema http://lkiis.lki.lt.
Dr. Danutė Liutkevičienė pristatė kuriamą elektroninį „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“. BŽ adresas: http://bkz.lki.lt. Į „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“ įtraukta per 9000 naujų žodžių ir nemažai naujų reikšmių, kurių nebuvo „Dabartinės kalbos žodyne“. Aiškiai buvo apibūdinti šių žodynų skirtumai. „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ yra norminamasis leidinys, atspindintis taisyklingą bendrinės kalbos žodžių vartoseną. Nenorminių, neteiktinų, vengtinų žodžių ar žodžių reikšmių jame nėra. Žodyne greta pagrindinės normos leksikos, žodžių darybos, kirčiavimo ar kitų variantų pateikiama ir šalutinės normos variantų. Pabrėžtina, kad šalutinės normos vartojimas nelaikomas kalbos klaida. BŽ kirčiuojamas ne tik antraštinis žodis, bet ir visas iliustracinis sakinys. Jei antraštinis žodis turi du kirčiavimo variantus, sakinyje teikiama pirmenybė pirmajam variantui. Antrasis variantas jokiu būdu nelaikytinas klaida. Jei įmanoma, iliustraciniame pavyzdyje stengiamasi parodyti sunkesnį kirčiavimo atvejį – parinkti antraštinio žodžio formą, kur daroma klaidų. Dar daug kitų savybių buvo išryškinta pateikiant pavyzdžius iš šio žodyno.
Profesorė dr. Danguolė Mikulėnienė plačiame kontekste apžvelgė tarmės tyrimus ir K. Būgos vietą lietuvių tarmėtyros ištakose. Lektorė lietuvių tarmėtyrą (XIX a. II p. – XX a.) suskirstė į tris laikotarpius: Jaunagramatiškoji ir etnografiškoji tarmėtyra (XIX a. II p. – XX a. 1 dešimtmetis); Pregeolingvistinis laikotarpis (XX a. 1dešimtmetis – 4 dešimtmetis); Geolingvistinis laikotarpis (XX a. 4 dešimtmetis – XX a. pab.). Leksikografinę tarmėtyros kyptį atspindi didieji kalbų žodynai Europoje: nuo 1838 m. Vokietijoje rašomas brolių Grimmų žodynas (pirmasis tomas išleistas 1854 m.); Janas Karłowiczius – lenkų kalbos žodynas Lenkijoje (1900); Kazimieras Būga – Lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje (pradėtas 1920); Karlis Müllenbachas ir Janis Endzelynas – latvių kalbos žodynas Latvijoje (1923). Pabaigoje lektorė apibendrino:
• Būga į lietuvių tarmėtyrą atėjo kaip žodyno autorius. Bet jo nuopelnai gerokai didesni. Naujausi tyrimai rodo, kad, jam padedant, Lietuvoje XX a. pr. formuojasi aiški tarmėtyrinė tyrimo kryptis, kuri pamažu atsiskiria nuo leksikografinės (einama nuo paskiro fakto prie faktų sistemos), prasideda tarminių duomenų apibendrinimo laikotarpis.
• Pregeolingvistikos laikotarpis Lietuvoje gali būti apibūdinamas kaip sisteminio tarmių medžiagos rinkimo ir skirstymo ir sintezės pradžios laikotarpis. Toks jis buvo ir visoje Europoje.
• Apskritai lietuvių tarmėtyros periodizacija sietina su geriausiai aprašomąjį metą atspindinčiais šaltiniais: etnografiškoji ir jaunagramatiškoji tarmėtyra su to meto lietuvių kalbos chrestomatijomis, pregeolingvistiškoji tarmėtyra – su to meto žodynais, geolinvistiškoji tarmėtyra – su žodžių geografijos instrumentais ir monografiniais tarmių aprašais.
• Taigi XIX a. pab. – XX pr. lietuvių tarmėtyros laikotarpis geriausiai apibūdinamas Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Šia prasme XIX amžius Lietuvoje pasibaigė apie 1930 metus.“
Dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė supažindino su K. Būgos tarmės keliu. „K. Būgos mokėta patarmė ir šios patarmės plotas apžvelgtas lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos ir tarmių kaitos kontekste. <…> K. Būgos gimtosios patarmės plotas A. Baranausko buvos priskirtas rytiečiams šeštiesiems, o Jauniaus–Salio tarmių klasifikacijoje – rytų aukštaičiams. Pagal naująją Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio tarmių klasifikaciją, K. Būgos gimtosios vietos priskiriamos rytų aukštaičių uteniškių plotui. Trumpai pristačius pagrindinius dviejų lietuvių kalbos tarmių (aukštaičių ir žemaičių) skiriamuosius požymius ir aptarus Z. Zinkevičiau ir A. Girdenio lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje vartojamus tarmės, patarmės, šnektos ir pašnektės terminus, išsamiau analizuotos skiriamosios rytų aukštaičių ir rytų aukštaičių uteniškių ypatybės. Remiantis 2010–2013 m. vykdyto projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ duomenimis aptarta, kaip XIX a. viduryje nustatytos skiriamosios rytų aukštaičių (an, am, en, em → un, um, in, im; ą, ę → u, i) ir rytų aukštaičių uteniškių (nekirčiuotame skiemenyje: ie, ė → e.; uo, o → a.) ypatybės realizuojamos XXI a. vyriausios, viduriniosios ir jauniausios kartos atstovų kalboje. Daroma išvada, jog skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės visų trijų kartų atstovų kalboje silpsta, t. y. jų kalboje girdima vis mažiau arba negirdima visai (jau sakoma langas, o ne lungas, ranka, o ne runka ir pan.), tačiau skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės išlaikomos gana nuosekliai (vis dar sakoma le.tu.viškai, pa.deli.s ir kt.). Pranešime taip pat aptartas K. Būgos patarmės plotui priklausančių punktų gyvybingumas. Apibendrintai galima teigti, jog 50 % uteniškių ploto punktų yra gyvybingi. Pažymėtina, jog uteniškiai yra viena iš stipriausių rytų aukštaičių patarmių, aktyviai veikianti gretimas širvintiškių, anykštėnų ir kupiškėnų patarmes.
Dėstytoja Rasa Bačiulienė teigia, kad „Mintis, patyrinėti kiek vaizdinių išraiškų gali turėti reikšmė, kilo tarptautinio patarlių projekto „Kol gyveni, tol ir mokaisi“ metu. Šis projektas tęsiasi jau trečius metus. Projektas vykdomas Vilniaus universitetui bendradarbiaujant su Jungtinės Karalystės ir Vokietijos aukštojo mokslo įstaigomis, mokyklomis, specialiaisiais ugdymo centrais bei švietimo tarnybomis. Projektas vykdomas keturiomis kalbomis: lietuvių, anglų, rusų ir vokiečių. Jame dalyvauja moksleiviai iš dvylikos ugdymo įstaigų iš skirtingų šalių, tarp jų iš Dusetų meno mokyklos ir Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos. Projekto metu moksleiviai piešė patarlių vaizdines išraiškas. Moksleiviai iš Lietuvos piešė lietuviškas patarles, rusakalbiai moksleiviai iliustravo rusiškus priežodžius ir posakius, atitinkamai britų vaikai piešė angliškas, o vokiečių moksleiviai vokiškas patarles.“ Buvo išleisti moksleivių iliustruoti patarlių žodynai. „Dvikalbius leidinius sudaro lietuvių ir anglų/rusų/vokiečių patarlės. Kiekvienos patarlės reikšmė paaiškinta, patarlės papildytos variantais. Žodyne žaismingai pateikti kultūriškai charakteringiausi lietuvių smulkiosios tautosakos kūriniai ir jų atitikmenys užsienio kalba. Skaitytojams įdomu palyginti, kaip tą pačią patarlę supranta ir iliustruoja Lietuvos vaikai ir kaip ją suvokia ir interpretuoja kitakalbiai. <…>“
Dr. Jurga Katkuvienė savo pranešimo santraukoje rašo: „Minėdami Algirdo Juliaus Greimo – vieno žymiausio lietuvių mokslininko, kalbininko, mitologo, semiotiko, literatūros ir kultūros kritiko – šimtąsias gimimo metines neišvengiamai minime nuo Greimo neatsiejamą „burtažodį“ semiotinis kvadratas. Pranešime klausiama, ką žinome ir ko nežinome apie semiotinį kvadratą? Keliamas uždavinys pristatyti semiotinio kvadrato principus, jo sudarymo tikslą, funkciją, paskirtį. Tai atliekama ne tik analizuojant patį semiotinį kvadratą, aptariant jo terminus, bet ir įrašant jo reikšmę į platesnį XX a. antrosios pusės Vakarų Europos intelektualinį kontekstą. Greimo semiotinis kvadratas – tai būdas arba vienas iš būdų, kalbėti apie reikšmę. Greimo semiotika – tai mokslas apie reikšmę; tai metodologinė prieiga, siekianti suprasti ir aprašyti reikšmę, kaip ji susidaro, kokiomis sąlygomis esant ji atsiranda, kaip ji konstruojasi, ir kaip ją suprantame. <…> Kvadratas nėra formulė, kuri uždedama ant teksto, tai iš teksto rekonstruotas prasmės pėdsakas: todėl semiotinis kvadratas randasi iš tradicinės semiotinės analizės. <…>“
Šis ir kiti pranešimai plačiau pristatomi Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus svetainėje http://www.buga.zarasumuziejus.lt/uncategorized/konferencija-lavinamas-domesys-kalbotyrai-semotikos-megejo-zvilgsniu
Galima tikėtis, kad kalbotyros konferencija K. Būgos gimtinėje taps tradicine (kasmetine) Lietuvos kalbininkų ir lietuvių kalbos mylėtojų santalkos švente.
Rytis Pivoriūnas, K. Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas (kultūrinės veiklos vadybininkas)