Zarasų krašto muziejus

BALTŲ VIENYBĖS DIENAI SKIRTI RENGINIAI RUGSĖJO 22 – 23 D.

Zarasu plakatasZarasų krašto muziejuje rugsėjo 22 d., 10.00 – 17.00 val., vyks tarptautinė mokslinė konferencija ,,Baltų kultūros ženklai: dabartis ir rytdiena“. Dalyvaus lektoriai iš Lietuvos ir Latvijos.

Rugsėjo 23 d., 9.00 – 15.00 val., vyks kelionė po Zarasų krašto baltų kultūros paveldo objektus (piliakalniai,  alkavietės, gamtos paminklai). Išvykimas 9.00 val. nuo Zarasų kultūros centro (Vytauto g. 1a/2). Registracija tel. (8 385) 52456, el. p. muziejus@zarasai.lt.

Renginiai nemokami.

Organizatoriai: Zarasų rajono kultūros ir meno bendrija ir Zarasų krašto muziejus.

Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba prie LR kultūros ministerijos

                                             

Rugsėjo 22-oji (Saulės mūšio diena) Lietuvos ir Latvijos seimų nutarimu nuo 2000 m. pažymima kaip Baltų vienybės diena.

Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.

Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. vid. pateikė mokslininkas G. Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

Baltų genčių (kuršių, sėlių, žemaičių, lietuvių, aukštaičių, žiemgalių) telkimasis į didelius junginius, galop į valstybę – sudėtingo ir ilgo proceso išdava. Lietuvos teritorijoje gyvenusias baltų gentis siejo giminystės ryšiai, bendros tradicijos, vienodi laidojimo papročiai. Baltų gentys kultūros požiūriu gana panašios. Religijos pobūdis vienodas. Protėviai garbino gamtą, o nesuvokiamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis. Įsikūrusios toje pačioje teritorijoje, jos išgyveno tam tikro pastovumo laikotarpį. Tačiau vis dažniau baltams tekdavo kautis su užpuolikais, ginti gyvybę, turtą, žemes. Turtėjant bendruomenėms, dažnėjo susirėmimai. Kilo poreikis kurti judrius gynybos centrus, baltų genčių teritorinius vienetus, ilgainiui vadinamus žemėmis.

Baltų gentys Lietuvos teritorijoje

Kuršiai. Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiaurės kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietų – Lietuvos pajūryje. Nuo rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – juos skyrė Ventos upė, nuo pietinių – skalvių miškai ir pelkės. Kartu su prūsais jie valdė gintaro prekybą su Romos imperija. Kuršiai buvo drąsūs jūrininkai ir vikingų konkurentai Baltijos jūroje. XIII a. pradžioje patys puolami kalavijuočių, vis dar sugebėdavo nusiaubti švedų ir danų valdas. Pasigrobdavo vergų, avių, bažnyčių varpų, kuriuos perlydydavo į ginklus ir papuošalus. Kuršiai savo mirusiuosius degino. Jų kapuose aptinkama daug papuošalų iš žalvario, gintaro karolių. Jie pažino gintaringą Baltijos pajūrį, laivų statymo meną, žvejų gyvenimo būdą, sukūrė jūrų mitologiją ir įvairiausių vietovardžių: Kuršiai, Kuršeliai, Kuršėnai…

Žiemgaliai. Gyveno Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje, derlingame Mūšos baseine. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių kapai ne tokie turtingi kaip kuršių, palyginti su karingų žemaičių kapais, juose mažiau ginklų. Užtat čia daug žemdirbystės įrankių: geležinių kaplių, pjautuvų, lenktų peilių. Žiemgaliai buvo darbštūs žemdirbiai. Mirusiųjų nedegino, žirgus mažiau gerbė nei žemaičiai, aukštaičiai ar lietuviai. Jų ginklai – pačių gamybos platūs peiliai ir kalavijai.

Žemaičiai. Jų gyvenamasis plotas Virvytės, Minijos ir Ventos aukštupiuose ribojasi su kuršių gentimis, šiaurėje – su žiemgaliais, nuo Nemuno juos skyrė skalvių gentys. Žemaičiai – pati karingiausia baltų gentis. Mirusiųjų nedegino. Karių kapuose randama nemažai ginklų. Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą lydėdavo ginkluotus. Labai gerbė žirgus – ištikimus karių palydovus. Kilmingiesiems į kapą įdėdavo žirgo auką (galvą, kojas).

Aukštaičių ir lietuvių gentys. Jos gyveno Vidurio, Pietų ir Rytų Lietuvos plotuose ir dabartinės Gudijos teritorijoje iki Svyrių ir Naručio ežerų. Aukštaičiai savo mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai – didžiuliuose pilkapiuose (aukštis siekdavo iki 2 m, plotis – 12-15 m). Lietuvių kapai kuklūs, tik turtingų vyrų kapuose randama įvairių įkapių – iečių, antskydžių, labai retai – kalavijų. Kartais šalia kario į duobę guldydavo ir jo žirgą. Moterų kapuose papuošalų mažai. Slavų genčių veržimasis iš rytų į vakarus vertė lietuvių ir aukštaičių gentis vienytis į vieną tautą, vėliau – į valstybę.

Sėliai. Tai šiauriniai lietuvių kaimynai, vakaruose ribojęsi su žiemgaliais. Nedaug jų gyveno dabartinėje Šiaurės rytų Lietuvoje ir dalyje Latvijos teritorijos. Nuo latgalių juos skyrė Dauguvos upė, seniau vadinta Sėlių upe. Sėlių kapuose ginklų ir papuošalų aptinkama daugiau nei lietuvių kapuose. Sėlių centras Latvijoje – Sėlpilis.

Kuršiai, žiemgaliai ir sėliai gyveno dabartinės Lietuvos ir Latvijos žemėse. Formuojantis lietuvių ir latvių valstybėms, šios gentys sulietuvėjo arba sulatvėjo. Lietuviai ir latviai kilę iš bendrų protėvių, vėliau į vieną ar kitą tautą įsiliejo kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Dėl to šios tautos turi daug panašumų. Labai ryški kultūrų bei kalbų jungtis Baltai už Lietuvos ribų.

Stipriausi Vakarų baltai buvo prūsai. Jų gentys – bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai – gyveno į Vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, jų teritorija rėmėsi į Vyslos krantą. Turtais ir prekyba su Vakarais ir Rytais prilygo kuršiams, o jai kur juos ir lenkė.

Lietuvių ir aukštaičių pietiniai kaimynai buvo jotvingiai (sūduviai). Karingumu jie neatsiliko nuo žemaičių. Jotvingių gyvenamoji teritorija – dabartinės Gudijos vakarai, Lenkijos šiaurės rytų dalis ir Lietuvos pietūs, daugiausia Nemuno pakrantės. Mirusiuosius laidodavo akmenų pilkapiuose. Pirmieji baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Daug kariavo su Rusija ir Lenkija, nuo XIII a. ir su kryžiuočiais, padėjo prūsų gentims. Jų gyvenamosios teritorijos didžiojoje dalyje šiandien gyvena slavai.

Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos. Tai viena didžiausių baltų genčių. Jie vėliau sudarė pagrindą latvių tautai susiformuoti. Jie kariavo su finougrų gentimis šiaurėje, nuo VII a. – su rytiniais kaimynais slavais.

Rytų baltų gentys gyveno erdviuose Rytų Europos plotuose, net iki dabartinės Maskvos, galiausiai jas nukariavo ir asimiliavo slavai. Dalis rytų baltų traukėsi į Vakarus, stumdami ir lietuvių gentis.

 

Vasilijus Trusovas, Zarasų krašto muziejaus kolekcijų saugotojas-kultūrinių renginių koordinatorius

Parengta pagal www.day.lt

II – V 10:00 – 18:00
VI 10:00 – 16:00

D. Bukonto g. 20 32132, Zarasai

Direktorius: Arvydas Veikšra
Įmonės kodas: 190221622